Dar viena veikla, pastaruoju metu vadinama priklausomybe, yra pirkimas. Ar mums iš tiesų reikia tiek daiktų kiek perkame, ar tai tik šių laikų gyvenimo būdas?

Į besaikį pirkimą psichiatrai atkreipė dėmesį jau XX amžiaus pradžioje. Pirkimas visiems teikia malonumą, tačiau jei perku daiktus, kuriuos vėliau naudoju, tai nėra priklausomybė. Juk visiems patinka išeiti iš parduotuvės nešiniems maišeliais, jautiesi pats sau reikšmingas. Tikra priklausomybė yra tada, kai malonumą teikia pats pirkimo procesas, o nusipirktą daiktą grįžęs metu į kampą ir jo niekada nenaudoju.

Prieš keletą metų vyko vieno prekybos centro reklaminė kampanija. Reklaminis siužetas paprastas: mergina atvažiuoja automobiliu ir meta į duobę rūbus, nes spintoje jau nebėra vietos. Baisiausia tai, kad jie buvo su etiketėm. Tai rodo, kad svarbu yra tik pirkimas, o nešioti jų visai nereikia. Tikiu, kad vadovai nesuprato šios reklamos prasmės. Kolegos iš užsienio sakė, kad pas juos už tokias reklamas būtų baudžiama. Keisčiausia, kad mes visi žinome apie alkoholio žalingą poveikį, o pirkimas yra skatinamas. Tikiu, kad ateityje pirkimo manija bus pripažintas kaip liga, tačiau tikrai negreitai.

Mes taip pat jaučiamės reikšmingi daug ir gerai dirbdami. Ar tai irgi yra viena iš priklausomybių?

Dažnai pasakoju savo studentams – jei einu su knygų krūva ir po pažastim pasikišusi kompiuterį, visi galvoja "O, kokia rimta mokslininkė". Jei į konferenciją nuvažiuoju tik su rankinuku, visi klausia – o kur tavo kompiuteris? Bet kam jis man? Aš vakare miestu grožiuosi, o kiti sėdi viešbučio kambaryje dirba ir jaučiasi svarbūs.

Darboholizmas, kaip ir kitos priklausomybės, yra būdingas vienišiems, savimi nepasitikintiems žmonėms. Ką aš veiksiu vakare, jei draugai negalės susitikti? Juk nepatogu pasakyti, kad šį vakarą nieko neveiksiu ir sėdėsiu namuose. Bet jei sakysiu, kad dirbsiu, visiems viskas aišku.