Maitinant dvasią stiprėja kūnas
 
Sulaukęs 75-erių metų mąstau visai kitaip nei būdamas 35-erių. Ateina supratimas, kad reikia ruoštis ramiam ir žmoniškam išėjimui į kitą pasaulį: sveikam ir su šypsena, be kančių, be naštos kitiems žmonėms.
 
Žmogus turi tiek sveikatos, kiek yra prabudusi jo sąmonė. Tas, kuris yra sąmoningas, nerūko, nevartoja alkoholio, nesikeikia, neapšneka kitų, yra taikus. Mūsų siela ir dvasia turi būti pamaitinta. Eilėraščiais aš sielą maitinu. Ir kūnas per tai stiprėja. Kol nesuprasim, kad tarp dvasios, sielos ir kūno yra neatskiriamas ryšys, atrodys, kad žmogus viską gali. Nieko žmogus negali, nieko jis nežino, yra visiškai silpnas. Tik iš savo puikybės, iš savo egoizmo, iš savo pasipūtimo ir godumo įsivaizduoja priešingai.
 
Ieškok, žmogau, savęs. Tam reikia prakaito ir laiko. Viskas turi būti daroma sąmoningai, per tai daug išmokstame, pažįstame save.

Sveikata nesidomi tik nebrandžios sielos
 
Žmonės nesirūpina sveikata dėl nepakankamo sąmoningumo, dažnai mano, kad dabar gyvena, valgo, dauginasi, miršta ir prapuola, kad po to nieko nebėra. Gal senatvėje ir bus problemų, bus silpna, bet po to vis tiek nieko nėra. Nėra atsakomybės. Tai reiškia, kad žmogus yra labai nebrandus. Vienintelis patarimas – ieškoti savęs: ieškoti knygose, įdomiuose žmonėse, ypatingai maldoje, meditacijoje, geruose darbuose. Ir vieną dieną atsibundi žinodamas, jausdamas, kad save suradai: nebegali sėti blogio, apgauti, vogti, keiktis, apkalbinėti. Ateina ta šviesa, kuri daugiau neleidžia tavęs išvesti iš kelio.
 
Motinos Teresės žodžiais visiems noriu palinkėti: „Iš širdies einantys žodžiai gali būti trumpi ir lengvai ištariami, tačiau jų aidas begalinis“. Būkite atsakingi už tariamą žodį, kad tas aidas nueitų gražus ir šviesus, išgrynintas, o ne juodas su keiksmu, aptemdantis juos tariantį ir kitus.