Šios savybės svarbios ne tik sveikiems žmonėms. Jei tokį pluoštą gerų „darbų“ fizinis aktyvumas gali padaryti sveiko žmogaus gyvenime, tai neretai dar ryškesnius pokyčius gali atnešti ir į sergančiojo ar ligą įveikusiojo pasaulį. Esant kiekvienai ligai, būklei, situacijai, yra galimybės su gydančiu gydytoju bei konsultuojančiu kineziterapeutu ar su kito reabilitacijos komandos nario pagalba adaptuoti tam tikrą fizinio aktyvumo modelį. Tačiau esminiu dalyku išlieka paciento nusiteikimas, motyvacija tą modelį įgyvendinti praktiškai, kitaip tariant, tapti aktyviam, net jeigu tai sukelia momentinį diskomforto pojūtį ir reikalauja daug jėgų.
 
Dažnam žmogui atrodo, jog fizinis aktyvumas yra lygus sportui, t. y. būtinai reikia kilnoti svarmenis sporto salėje, intensyviai bėgioti. Kas iš tiesų yra fizinis aktyvumas?
 
Tiesą sakant yra visai atvirkščiai nei manoma. Pagal Pasaulio sveikatos organizacijos nustatytas sąvokas, fiziniu aktyvumu laikoma bet kuri veikla, kurioje juda kūnas, ir ši raumenų veikla naudoja energiją. Tai reiškia, kad fiziniu aktyvumu galime laikyti daugybę veiklų, kuriomis įprastai užsiimame gyvenime: nuo apsipirkinėjimo, vaikščiojimo parke, šuns išvedimo į lauką iki važiavimo dviračiu, slidinėjimo, važinėjimo riedučiais, plaukimo ir kitų laisvalaikio užsiėmimų.
 
Fizinis aktyvumas gali būti skirstomas į keturias pagrindines grupes: (1) aktyvumas darbo vietoje, (2) buitinis (aktyvumas namuose), (3) transportinis (veiklos, kurios reikalingos keliaujant, pasiekiant skirtingus taškus) bei (4) laisvalaikio aktyvumas. Taip pat fizinis aktyvumas gali būti skirstomas pagal intensyvumą į lengvo, vidutiniškai intensyvaus ir intensyvaus aktyvumo tipus. Pagal tai galime suskirstyti veiklas, užsiėmimus ir pasverti, kiek aktyvūs esame savo gyvenime.