Kai kalbame apie sporto salę, mankštas, treniruotes ar pratimus – tai kategorizuojame į siauresnę fizinio aktyvumo skiltį, daugiau vartojamą kaip papildoma priemonė, kuria galima pasiekti geresnių fizinio aktyvumo rezultatų. Aerobinės treniruotės ir raumenų stiprinimo pratimai yra raktas, padedantis atrakinti tinkamiausias duris – šiuo atveju pagerina fizinio aktyvumo kokybę, pagerinant ir bendrą sveikatos būklę.
 
Taigi, norint būti fiziškai aktyvesniam nebūtina „šokti“ į sporto salę ir griebti pačių didžiausių svorių, galbūt pradžioje užtektų išlipti viena stotele anksčiau ir paeiti pėsčiomis iki darbo ar namų, arba kas dieną, pietų metu ar vakarais, išeiti vidutiniu ar spartesniu žingsniu pasivaikščioti. Kartais net ir pačiais paprasčiausiais pasirinkimais, galime pasiekti didesnių, pokyčių, pilnavertiškesnių rezultatų.
 
Tenka susidurti su nuomone, jog susirgus onkologine liga fiziniam aktyvumui nereikia skirti laiko – esą tai gali tik pakenkti. Kaip yra iš tiesų?
 
Yra tik keletas išskirtinių atvejų kuomet fizinis aktyvumas yra kontraindikuotinas – esant ūmiam kraujavimui ar aukštai temperatūrai bei kitoms ūmioms būklėms. Tačiau praėjus būklės ūmumui rekomenduojamas kiek įmanoma greitesnis grįžimas prie judėjimo. Ūmiam pacientui, kuris gydosi ligoninėje gali būti skiriama ne tik aktyvi, bet ir pasyvi kineziterapija. Tokios terapijos metu, atsižvelgiant į paciento būklę, diagnozę ir gydančio gydytojo rekomendacijas yra atliekami pasyvūs judesiai lovos rėžimu. Tai yra naudinga pragulų profilaktikai, siekiant atstatyti ir pagerinti sąnarių mobilumą bei išvengti raumenų atrofijos. Visais atvejais gydantis gydytojas geriausiai žino kiekvieno paciento situaciją ir gali pateikti rekomendacijas, kada jau galima pradėti aktyviau judėti, koks rėžimas yra rekomenduotinas. Todėl pacientai neturėtų pasikliauti dviprasmiškomis spaudos, bičiulių nuomonėmis – geriausias bičiulis yra tas, kuris motyvuoja tęsti gydytojo paskirtą fizinio aktyvumo programą. Naudinga pasikonsultuoti su gydančiu gydytoju.