Apie sistemišką gydymą

Išgijimas – tai atsistojimas ant kojų, ligos įveikimas, arba (jeigu dar kitaip) perėjimo nuo organizmo išsekimo, nepajėgumo į visumos pajautą ir lengvumo bei laisvės jausmą procesas. Tai organizmo nubudimas, susijęs su laisvės, kūrybiškumo ir būties lengvumo pajutimu. Šiuolaikinės sveikatos priežiūros sistemos tyrinėja pačias svarbiausias ir paslaptingiausias susirgimo detales, o pamiršta (kartais netgi pajuokia) emocinį ligos dėmenį. O juk būtent šis emocinis įspaudas ir yra raktas į žmogaus visumą (kitaip tariant, fizinio ir dvasinio lygmens harmoniją).

Fizinės ligonio būklės formuoja emocines ligas. Tikriausiai jums yra tekę girdėti apie žmones, kurie serga sudėtingomis ligomis ir kovoja su jomis pačiais įvairiausiais būdais, tačiau dažniausiai net nesusimąstome, kad ne ką lengviau yra tiems, kurių fizinė būklė gal ir nebuvo tokia sunki, tačiau dvasinė – šlubuoja. Didžiulis nerimas po truputį pereina į fizinį lygmenį.

Daugelis iš mūsų jau nebežino, kuo skiriasi gydytojas nuo homeopato. Mes gyvename laikais, kai sveikatos priežiūra atiduodama beveik vien tik į gydytojų rankas, o homeopatų, deja, netgi nėra labai daug.

Įdomu tai, kad paprastai medicininis išsilavinimas yra nukreiptas į tai, kad būtų atkurta paciento visuma (tiek fizinis, tiek dvasinis lygmuo), tačiau nutinka taip, kad galiausiai visas dėmesys sutelkiamas tik į kovą su fiziniais ligos simptomais. Panašiai yra ir kalbant apie psichiatrus, kurie mato vien tik „cheminį disbalansą“ ir pamiršta, kad gydyti iš tikrųjų reikia ne fizinį asmenį, o kenčiančią žmogaus sielą. Yra tokių žmogaus esybės sričių, kurių niekada nebus galima suprasti nei pažiūrėjus pro mikroskopą, nei išanalizavus fiziologiją arba išorinį elgesį. Jų neįsprausi į jokio konkretaus mokslo rėmus.