Daugeliui atrodo, kad knarkimas – visiškai nerimta problema (dažniausiai taip įsitikinę tie, kurie ir knarkia). Manoma, kad šis reiškinys labiausiai kliudo aplinkiniams, tačiau net nesusimąstoma, kad iš tiesų galima kalbėti netgi apie realią grėsmę žmogaus gyvybei. Yra nustatyta, kad bėgant metams knarkti ima maždaug 60–70 % žmonių.

Kodėl atsiranda knarkimas?

Priežasčių gali būti trys. Pirmoji susijusi su centrinės nervų sistemos veikla, antroji – su fiziniais nosiaryklės kurios nors dalies pažeidimais, trečia gi yra kombinuota (apima pirmąsias dvi priežastis).

Iš pradžių kiek pasigilinkime į knarkimo mechanizmą: plačiai atvėrus burną, galima matyti tabaluojantį liežuvėlį. Jis tvirtinasi ant raumenų. Jeigu jų tonusas geras, jie liežuvėlį prilaiko, ir gerklės spindis išlieka gana didelis. Jeigu raumenys nusilpę, liežuvėlis nukąra ir kliudo normaliai kvėpuoti. Dažnai situaciją pablogina ir nusilpę kramtomieji raumenys, tad žmogus miego metu išsižioja. Dėl šios priežasties kvėpavimas vyksta ne per nosį, o per burną, liežuvėlis ima vibruoti ir pasigirsta knarkimas.

Kodėl smegenys blogai kontroliuoja „naktinį kvėpavimą“?

Kas gi verčia knarkiančius žmones kvėpuoti per burną? Daugeliu atvejų – organizmo intoksikacija, todėl ir sakoma, kad knarkimo problema – tai biologinio žmogaus amžiaus problema. Jeigu žmogus rūko, piktnaudžiauja alkoholiu, maitinasi nevisaverčiu maistu (produktais su cheminėmis priemaišomis), kvėpuoja užterštu oru, tada nukenčia ir centrinės nervų sistemos (smegenų) veikla. Smegenys siunčia nepakankamai impulsų į atskiras kūno dalis. Kitaip tariant, mažiau signalų gauna ir liežuvėlį bei žandikaulius palaikantys raumenys.