Štai paprastas pavyzdys. Viena iš pacienčių dienos poilsio metu taip garsiai knarkdavo, kad palatos kaimynės turėdavo išeiti – jos net susikalbėti tarpusavyje negalėjo, ką jau bekalbėti apie kokį nors poilsį. Po dvi savaites trukusios fitoterapijos ir aktyvaus organizmo valymo, moteris staiga nustojo knarkti. Gydytojai, kurie įprato prie iš palatos sklindančio triukšmo, iš pradžių pamanė, kad pacientei kažkas nutiko, ir kelis kartus ėjo jos tikrinti. Organizmo valymas padėjo normalizuoti smegenų procesus, tad knarkimo problemą pavyko išspręsti.

Knarkimas – tai 10–15 kartų per vieną valandą sustojęs kvėpavimas

Tačiau knarkimo baimintis reikia ir dėl kitų priežasčių, ne tik dėl organizmo užterštumo. Pagrindinis pavojus yra tas, kad knarkimo metu žmogus periodiškai nustoja kvėpuoti. Kaip jau minėjome, knarkimas girdimas dėl vibruojančio liežuvėlio, kuris taip daro kvėpuojant burna. Jis gali uždengti kvėpavimo takus, ir žmogus nustoja kvėpuoti nuo 10–15 sekundžių iki 3–4 minučių.  Kuo ilgiau jis nekvėpuoja, tuo labiau pakinta odos spalva, įgyja raudoną-mėlyną atspalvį. Tai liudija hipoksiją (deguonies badą).

Jeigu tokį žmogų kas nors tuo momentu stebi, gali susidaryti įspūdis, kad jis mirė. Kaip atskleidė tyrimai, tokių kvėpavimo „pauzių“ per valandą gali būti 10–15. Kvėpuoti pradedama po to, kai žmogus nesąmoningai miego metu pasuka galvą arba pakeičia kūno padėtį. Tada liežuvėlis nukrenta ir atlaisvina kvėpavimo takus. Šiuos veiksmus valdo smegenys, siunčiančios reikiamus impulsus. Viskas priklauso nuo to, ar laiko suveikia šis „valdymo pultas“. Mes jau minėjome, kad daugumai žmonių jis išsiderinęs, tad egzistuoja grėsmė vieną kartą nesulaukti impulso ir miego metu tiesiog uždusti.