Turbūt visi mes norime būti laimingi, tačiau gyvenimas kartais turi kitokių planų. Tokiems atvejams gamta yra numačiusi universalų paguodos mechanizmą – ašaras.
 
Nors šis skystis organizme atlieka daug daugiau funkcijų. Pirmiausia – drėkina akis, bet taip pat ašaros saugo nuo mikrobų, pašalina dulkeles ir svetimkūnius. Ir nors dažną vien mintis apie tai erzina, ašaros yra vienas pagrindinių motyvų daugybės mūsų veiksmų bei poelgių, kurie savo ruožtu būna orientuoti į vienintelį tikslą: sumažinti arba visiškai likviduoti dirginantį faktorių, sukėlusį mums nemalonių pojūčių, taigi ir išprovokavusį verkimą.
 
Įgimtas mechanizmas
 
Skamba šiek tiek painokai ir sudėtingai, bet kasdieniame gyvenime apstu tokių pavyzdžių. Beje, visai nesusijusių su ašaromis.
 
Pavyzdžiui, kai pajuntame alkį, einame užvalgyti, ir sotumo jausmas gana greitai priverčia pamiršti ką tik patirtus nemalonius pojūčius. Tas pats ir su šalčiu: sužvarbus galima šilčiau apsirengti ir toliau mėgautis gyvenimu. Tereikia tik turėti lėšų maistui ir drabužiams.
 
Su ašaromis viskas iš esmės taip pat, bet sykiu ir kitaip. Mat toli gražu ne visada jas išprovokavusius veiksnius galima taip greitai ir paprastai pašalinti, kaip šaltį ar alkį. Kai kurios „ašaringosios“ problemos išvis būna neišsprendžiamos. Štai išsiskyrimas arba meilė be atsako gali apnuodyti gyvenimą labai ilgam. O artimo žmogaus mirties paliktos žaizdos niekada visiškai nebeužgyja.
 
Kai susimąstai, visas kasdienis gyvenimas kupinas ašarų. Moterims, dėl vaikų ir šeimos išsaugojimo nesiskiriančioms su smurtaujančiais vyrais. Darbuotojams, kenčiantiems tironus viršininkus, nes kito pasirinkimo nėra, leisti sau tapti bedarbiais jie negali... Taip kaupiasi nuolatinis stresas, vis gilėjantis ir vis labiau ėdantis sveikatą. Nes gamtos numatytos natūralios reakcijos į stresą – kova, bėgimas, kitoks fizinis aktyvumas, – šiuolaikinėje visuomenėje yra praktiškai neįgyvendinamos. Taigi lieka verkti. Vienintelis tos pačios motulės gamtos numatytas universalus saviguodos mechanizmas.