Taigi greičiau jau su tuo susidoros mūsų inkstai. Gal ir ilgiau užtruks, tačiau užtikrintai pašalins bjauriuosius streso hormonus su šlapimu.
 
Todėl daug įtikinamesnis atrodo paaiškinimas, kad palengvėjimą išsiverkus lemia organizme vykstantys neurofiziologiniai procesai bei grynai psichologinis poveikis. Mat verkimas stimuliuoja enkafalinų ir endorfinų, dar vadinamų džiaugsmo ar laimės hormonais, išsiskyrimą. Tokių pačių, kurie, pavyzdžiui, išsiskiria įsimylėjusių žmonių kraujyje. Šie hormonai realiai gali pakovoti su emociniu skausmu (narkotinės medžiagos opiatai, beje, veikia tuos pačius receptorius, kaip ir enkafalinai bei endorfinai) ir suteikti ramios laimės pojūtį.
 
Ne veltui daugelyje religijų tikima, jog ašaros „apvalo sielą“.
 
Taip pat nereikėtų pamiršti, kad ašaros – tai signalas, jog kažkas negerai. Ir šį signalą mes naudojame nuo pat gimimo, kai kūdikis verksmu įspėja motiną, kad jam norisi valgyti, laikas keisti sauskelnes ar skauda pilvuką. Tokiomis aplinkybėmis ašaros yra visavertė komunikacijos priemonė. Bet ne tik. Kūdikio ašaros dar reikalingos ir tam, kad sukeltų gailestį mažai būtybei ir ja kas nors pasirūpintų, apgintų.
 
Šis empatijos jausmas visiškai neišnyksta ir vėliau gyvenime. Verkiančio suaugusio žmogaus vaizdas taip pat sukelia gailestį, norą paguosti, pagelbėti.
 
Geriau verkti nei gerti
 
Specialistai sako, kad tam tikra prasme „antistresines“ ašaras galima prilyginti alkoholio vartojimui. Jis taip pat prislopina emocinį skausmą. Tiesa, labai trumpam, bet net ir dėl ilgo poveikio gerti – ne išeitis.
 
Be to, kaip pažymi psichologai, alkoholis suveikia nebent jei tuo pat metu bendraujama mažiausiai su vienu supratingu ir geranoriškai nusiteikusiu žmogumi.