Daugelis skundžiasi, kad vyresni giminaičiai tapo tiesiog nepakenčiami: nuolat burba, įsižeidžia dėl pačių absurdiškiausių priežasčių, juos viskas erzina ir dirgina. Kodėl jie taip elgiasi ir ką daryti jų artimiesiems?
Tokios metamorfozės iš tikrųjų labai dažnos: žmonių, kuriuos mes anksčiau taip gerai pažinojome, charakteris keičiasi, ir tos savybės, kurių beveik nepastebėdavome, ima dominuoti. Pavyzdžiui, žmogus anksčiau buvo tiesiog nelinkęs bendrauti, o dabar tapo tikru paniurėliu ir atsiskyrėliu, taupus žmogus tapo šykštuoliu ir visur kiša savo nosį, nori viską kontroliuoti. Trumpai tariant, žmogus jau nebe tas, ir tie pokyčiai aplinkiniams džiaugsmo visai neteikia.
Sielos žaizdos
Artimuosius tai, žinoma, varo iš proto: „Su juo dabar ne tik gyventi po vienu stogu, bet ir tiesiog žmogiškai pasikalbėti nebeįmanoma!“ O atsiranda ir tokių, kuriems atrodo, kad vyresnioji karta taip elgiasi tyčia : „Jis ir anksčiau manęs nemėgo, o dabar iš viso nusprendė paversti mano gyvenimą pragaru...“
Vis dėlto, psichologų teigimu, toks įžeidumas, uždarumas, dirglumas ir kitos išlindusios neigiamos charakterio savybės – dvasinio diskomforto požymis. Greičiausiai žmogus jaučiasi nelaimingas, nereikalingas, senas, ligotas, ir visa tai, kas kaupiasi viduje, pratrūksta ir išsilieja ant aplinkinių. Būna ir atvirkščiai: pagyvenęs žmogus puola ne kitus, o save, nuolat sau dėl ko nors priekaištauja, graužiasi, naikina save iš vidaus.
Serga kūnas?
Būna, kad charakteris subjursta dėl kokios nors ligos. Juk jeigu žmogus kankinasi, jaučia skausmą, būti aktyviam, linksmam ir žvaliam nėra taip jau paprasta. Su skausmu ir prasta nuotaika, žinoma, galima kovoti, tačiau net ir stipriausiems kovotojams pasitaiko itin sunkių dienų – jie verkia, įsižeidžia, rodo kaprizus ar užsisklendžia savyje.
Alkio jausmas atsiranda praradus 1% organizmo vandens. Netekus organizmui daugiau kaip 5% vandens, žmogus praranda sąmonę, o daugiau 10% - mirti
Kitas faktas
Komentarai (1)