Bičių pikis (propolis) – biologiškai aktyvi medžiaga, kurią iš medžių pumpurų ir jaunų šakelių lapų surenka bitės darbininkės. Tai stipraus, bet malonaus aromato tamsiai pilka masė (cheminiu požiūriu – labai sudėtingas junginys). Ją sudaro įvairios kvapiosios medžiagos, vaškas, eteriniai aliejai, žiedadulkės. Pikyje taip pat yra mangano, cinko, vario, nikelio, kobalto, kalcio, kalio, fosforo, sieros, natrio, geležies bei magnio. Jau žiloje senovėje žmonės žinojo, kad propolis gydo žaizdas, mažina skausmą ir tinimą, šalina blogą kvapą.

Liaudies medicinoje bičių pikis dažniausiai vartojamas išoriškai, rečiau – kaip vaistas į vidų. Juo gydytos votys, karpos, nuospaudos, nudegimai. Bičių pikiu ištepta drobe žmonės apvyniodavo skaudamus sąnarius – skausmai sumažėdavo arba visai praeidavo. Juo gydydavo skrandžio opas, plaučių tuberkuliozę, tulžies pūslės ligas, parodontozę. Egipte pikį su medumi vartodavo mirusiesiems balzamuoti. Taip pat pikio sakai buvo naudojami smuikų lakui gaminti. Sodininkystėje pikio tepalu patariama tepti sužalotas vaismedžių vietas ir paskiepytus medžius, nes jis nesušyla saulėje ir nenuteka, o žiemą nesilupa.

Bičių pikis yra antimikrobinis, antivirusinis preparatas, mažinantis uždegimus, skausmą, skatinantis audinių regeneraciją ir stiprinantis imunitetą. Juo galima gydyti slogą, gerklės ar balso stygų uždegimą, kitas viršutinių kvėpavimo takų ligas. Gydyti geriausiai tinka 20 % aliejinis bičių pikio tirpalas. Jį reikia lašinti į nosį. Pikiu galima gydyti įvairius veido ir ausų uždegimus.

Geriant 100–500 mg spiritinio bičių pikio tirpalo padidėja tulžies sekrecija, pagerėja kepenų veikla, greičiau gyja skrandžio opos, sveikstama po tulžies, kepenų ir odos ligų, aterosklerozės. Spiritinia pikio tirpalas gerai gydo grybelines odos ligas, egzemą, neurodermatitus, odos tuberkuliozę, nušalimus ir nudegimus. Stomatologai pikiu gydo stomatitą ir parodontozę.