„Pastaroji, dar vadinama taikinių terapija, atsirado, kai buvo daugiau sužinota apie naviką, jo vystymąsi, metastazavimą. Tačiau ji tinka tik tuomet, kai liga jau išplitusi, nustatyta metastazių kituose organuose. Be vaistų dar labai svarbus gyvenimo būdas: būtina daug judėti, teisingai maitintis, pozityviai nusiteikti“, – sako Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Onkologijos ir hematologijos klinikos Onkologijos skyriaus vadovė gydytoja onkologė chemoterapeutė doc. dr. Rasa Jančiauskienė.
 
Gydymo rezultatai labai priklauso nuo to, ar liga buvo radikaliai išoperuota. Tuomet galimybę pasveikti turi beveik pusė pacientų, kuriems buvo atlikta lokalaus storosios žarnos vėžio operacija
(paprastai yra vertinamas taip vadinamas 5 metų išgyvenamumas).
 
Papildomai skiriant chemoterapiją po radikalaus naviko pašalinimo tikimybė pasveikti padidėja 10-17 proc., o tai reiškia, kad iš 100 gydytų pacientų papildomai dėl chemoterapijos pasveiksta nuo 10 iki 17 žmonių. Tai priklauso nuo chemoterapinio gydymo intensyvumo, kuo jis intensyvesnis – tuo veiksmingesnis, tačiau jo metu tenka patirti daugiau vaistų sukeliamų nepageidaujamų šalutinių poveikių. Likusiems 33-40 proc. pacientų iš liga atsinaujins kuriuo nors vėlesniu laikotarpiu, nepaisant operacijos ir taikytos chemoterapijos.
 
Šiandien onkologijos mokslas ieško taip vadinamų predikcinių veiksnių. Jie leistų atskirti, kuriems pacientams chemoterapija tikrai veiksminga ir padės pasveikti. Tokių veiksnių išaiškinimas leistų chemoterapiją ar kitą sisteminį gydymą skirti tik tiems, kuriems toks gydymas padėtų pasveikti ir neskirti tiems, kuriems chemoterapija ligos eigos/prognozės nepakeistų.