Kada paskutinį kartą girdėjote vaiką, kviečiantį savo draugą išeiti į kiemą? Anksčiau atšilus orams po daugiabučių langais tik ir girdėdavosi šūksniai „Išeisi?“, „Pavalgysiu ir išeisiu!“, „Paklausiu mamos, ar išleis!“
Mamos išleisdavo, o vaikai susigalvodavo įvairiausių žaidimų savo arba draugų kieme – žaisdavo „Žemę“ su peiliais, gaudynių, mergaitės šokinėdavo per gumytę, visi susijungdavo „Kvadratui“ arba „Ali Baba“. Dabar rūpestingi tėvai turbūt susiimtų už galvos ir sakytų, kad anksčiau buvo anksčiau, o dabar laikai pasikeitė ir tokie žaidimai pernelyg pavojingi. Galbūt tai tiesa.
Nustebtumėte, kiek kūrybingų ir talentingų žmonių išaugo bežaisdami šiuos „pavojingus“ žaidimus. IQ.lt žurnalistė Ieva Rėkštytė klausė avangardinio kino kūrėjo Jono Meko, scenografės Aleksandros Jacovskytės, poeto Aido Marčėno ir aktorių Dariaus Gumausko bei Simono Storpirščio apie jų mėgstamiausius vaikystės žaidimus. Nė vienas jų nepaminėjo žaidimų namuose arba kad žaistų vieni – gaudynės, karstynės, kėlimaisi valtimi per Nerį be tėvų priežiūros. Baisu?
Buvimas gamtoje vaikams padeda sukoncentruoti dėmesį, išvystyti empatijos jausmą, jie tampa supratingesni ir jautresni. Pavyzdžiui, nuotykių parkuose UNO Parks organizuodami užsiėmimus moksleiviams arba švenčiantiems gimtadienius pastebime, atsiranda vis daugiau vaikų, kurie prisibijo aktyvios veiklos, nepasitiki savimi ir savo jėgomis. Jei užduotys ir nereikalauja fizinių jėgų, jie nepažįsta savęs natūralioje, gamtos aplinkoje ir tiesiog pasimeta. Galime daryti prielaidą, kad praleidžiamas laikas po vieną, namuose ir apsupant vaiką saugia aplinka ne visuomet yra geras sprendimas.
Edukologė, vaikų darželio ir mokyklos įkūrėja, populiaraus blogo „Vaikystės sodas“ autorė Austėja Landsbergienė rašo, kad nereikėtų vaikų saugoti visada ir nuo visko, bijoti su jais kartu išsitepti. „Žaidimas gamtoje skatina kognityvinę, emocinę, fizinę vaiko raidą. Žaidimai gamtoje skatina kūrybiškumą, ugdo gebėjimą spręsti problemas. Kadangi vaikai mokosi per pojūčius, susipažindami su gamta iš arti, jie geriau supranta, ko mokosi, o tai sąlygoja geresnius pažymius. Tyrimais taip pat įrodyta, kad vaikai, kurie leidžia daugiau laiko lauke, turi mažiau regos ir dėmesio sutelkimo problemų“, - apie vaikų laiką gamtoje teigia A. Landsbergienė.
O ką sakytumėte, jei jums kas nors patartų leisti savo vaikui susižeisti, „įsigyti“ randą ar net leisti vairuoti? Turbūt mažų mažiausiai pasiųstumėte tą žmogų po velnių. Tačiau „Tinkering“ mokyklos įkūrėjas Gever Tulley šioje mokykloje kartu su vaikais stovyklauja, kuria ir stato. Atvykęs į Lietuvoje organizuotą TEDxKids renginį siūlė duoti vaikams laisvę. Savo pranešime G. Tulley kalbėjo neįtikėtinus dalykus: leisti vaikams žaisti su ugnimi, turėti kišeninį peiliuką, leisti mesti ietį, išmontuoti įvairią įrangą, vairuoti automobilį. Galite sakyti, kad G. Tulley yra absoliutus beprotis, tačiau jis viską argumentuoja nuostabiausias įgūdžiais, kurių vaikai išmoksta, kai nėra uždaromi į saugiausią ir steriliausią burbulą.
Grįžtant prie edukologės A. Landsbergienės svarbu pacituoti, nuo ko ji siūlo pradėti spręsti mūsų dienų problemą – vaikų atitolimą nuo gamtos, žaidimų su kitais. „Šią problemą geriausia spręsti yra, visų pirma, įvardinant, kad tai yra problema. Tol, kol kaltinsime technologijas, nesiimsime priemonių situacijai keisti. Kai įvardinsime, kad problema yra ta, jog vaikams reikia, kad suaugę su jais eitų į lauką, manau, jau bus žengtas vienas svarbiausių žingsnių. Po to ir sakome, kad vaikai „įkritę“ į technologijas. Jeigu mes pasiūlytumėme jiems eiti į parką, pasivažinėti dviračiu, paspardyti kamuolį, beveik neabejoju, kad jie mielai padės iPad'ą į šoną ir eis į lauką su mumis“, - įvardina problemą ir jos sprendimo būdus A. Landsbergienė.
Patys esame atėję iš tų laikų, kai mūsų tėvai nuolatos nežvilgčiodavo per petį, išleisdavo į kiemą ar net prie ežero su draugais, kai verkdami bėgdavome namo „nubrozdintu“ keliu. Nesiūlau palikti savo vaikų be priežiūros ar dar blogiau – nustoti jais rūpintis. Tačiau mūsų gražiausi prisiminimai yra atėję iš minėtų žaidimų ir savarankiško pasaulio pažinimo. Padėkite savo vaikams jį pažinti patiems.
Viename kvadratiniame pažasties odos centimetre gali būti iki 500 milijonų bakterijų
Kitas faktas
Komentarai