Vankomicinas pralaimėjo kovą su auksiniu stafilokoku ir sugriovė farmacijos kompanijų viltis. Meticilinui atsparios auksinio stafilokoko bakterijos (MRSA) įveikė paskutinę kliūtį savo kelyje ir jau gali būti vadinamos VRSA.

Anksčiau ar vėliau taip ir turėjo nutikti. Gydytojai mano, kad nors ši mirtina atmaina nespėjo išplisti už JAV ligoninių ribų, naujausios kartos antibiotikai nebegali būti laikomi panacėja.

2002 metais amerikiečių tyrinėtojai užfiksavo 12 superbakterijų atmainų, atsparių vankomicinui, tačiau iki šiol tai buvo vienintelė antibakterinė priemonė, padėjusi įveikti MRSA sukeltas infekcijas.

MRSA yra pagrindinė mirtinų ligoninėse paplitusių infekcijų priežastis. Mikroorganizmai sugeba greitai prisitaikyti prie kintančių aplinkos sąlygų. Nuolat kontaktuodami su antibiotikais, jie adaptuojasi. Mokslininkai išanalizavo visų prieinamų vankomicinui atsparių atmainų genomus, tikėdamiesi rasti būdą, padėsiantį laimėti šią mirtiną kovą.

Pastebėti kelis labai svarbūs skirtumai (įskaitant ir adaptacijos mechanizmą): jie padeda MRSA taikiai koegzistuoti greta kitų bakterijų. MRSA renka genus, kurie koduoja atsparumą antibiotikams. Koegzistavimas su kitais mikroorganizmais reikalingas tam, kad būtų galima tarpusavyje keistis genetine informacija ir įgyti naujos patirties bei galimybių.

VRSA turi unikalių genų klasterių (CC5), kurie koduoja enerotoksinus ir gali kopijuoti svetimą DNR. Išeina, kad šiuo metu atsidūrėme labai keblioje padėtyje, tačiau tai dar nereiškia pabaigos. Yra daugybė alternatyvų antibiotikams, pasižyminčiu ne tokiu stipriu pašaliniu poveikiu – pavyzdžiui, koloidinis sidabras, bakteriofagai, augaliniai komponentai. Gal reikėtų visą dėmesį sutelkti į jas?