Dantų ėduonis – viena iš labiausiai paplitusių pasaulyje ligų. Su ja susiduria maždaug 90–95 % visos populiacijos. Dėl tokio „populiarumo“  apie jos priežastis ir pasekmes prikurta daugybė mitų, kurie, deja, su realybe kartais neturi nieko bendra.

Dantų ėduonies simptomus lengva pastebėti

Gaila, bet ne. Pirmuosius ligos požymius gali matyti tik gydytojas. Iki tol, kol pajaučiame skausmą, praeina ne viena jo stadija ir daugybė laiko.

Mūsų dantis dengia labai tvirta medžiaga – emalis (99 % jo sudaro hidroksiftorapatitas), o šį – plona plėvelė, vadinama pelikule. Ji saugo emalį, per ją vyksta fosforo ir kalcio apykaita. Kramtant arba valant dantis šepetėliu, pelikulė nusitrina, lieka tik sunkiai pasiekiamose vietose. Ten ima kauptis mikroorganizmai. Kad mikrobai galėtų išgyventi, jiems būtini maiste esantys sudėtingieji angliavandeniai.

Emalis – pralaidi struktūra. Per jį burnos ertmėje nuolat vyksta medžiagų apykaita, įsisavinami seilėse esantys mikroelementai. Šiuo principu paremtas pastos ir kitų burnos higienos priemonių, stiprinančių dantų emalį, veikimas. Susidarius rūgštims, naudingi elementai iš emalio išplaunami, jis tampa mikrobų ir jų šalinimo produktų taikiniu. PH rodikliai pasislenka į rūgščių pusę, o tai labai kenksminga. Šiuo periodu į emalį vėl gali patekti naudingosios medžiagos, tačiau jis ne visada sugeba atkurti savo struktūrą. Tada ir prasideda bėdos.

Pirmoji pažeidimų stadija – tai baltos nepermatomos dėmės. Skausmas dar nejaučiamas. Tai pati dantų ėduonies pradžia. Dar galima apsieiti be audinių preparavimo, gydoma tirpalais ir geliais, kurių sudėtyje yra fosforo, kalcio, fluorido. Ilgainiui šis procesas progresuoja, mikrobai kaupiasi ir dauginasi greičiau. Žmogus jaučia dantų akmenis, padidėja jautrumas šalčiui ir karščiui. Kuomet situacija pablogėja dar labiau, tenka gręžti ir dėti plombą.