Lietuvoje vėžiu serga 3 proc. gyventojų. Tai – labiausiai bauginanti liga, kuri, nepaisant šiuolaikinės medicinos pasiekimų, vis dar apipinta mitais. Daugumai žmonių šis susirgimas vis dar atrodo mirties nuosprendžiu: pacientus gąsdina ne tik diagnozė, bet ir vėžio gydymas. Juk pastarasis gana sudėtingas ir neretai sunkiai pakeliamas, tad, norėdami pasveikti, žmonės griebiasi įvairiausių metodų (kartais – netgi burtų).

Vėžio diagnostika: burtai, religija ir klaidingos teorijos

Vėžys nėra tokia žmonijos rykštė, kaip dauguma mano – ligos priešistorė siekia dinozaurų laikus, mat archeologiniai radiniai rodo, kad net šie gigantai turėjo dėl vėžio mutavusius organus. Pirmasis 3000–2500 m. pr. Kr. architekto ir gydytojo Imhotepo „dokumentuotas“, turbūt, krūties vėžio atvejis buvo aprašytas kaip „kieti, didėjantys ir plintantys iškilūs vėsūs dariniai krūtyje“. Prie šios ligos aprašo Imhotepas paliko tik vieną frazę – „gydymo nėra“.

Kitas svarbus dokumentas farmacijos istorijai – 1500 m. pr. Kr. parašytas 20 metrų ilgio Eberso papirusas, kuriame minima ne tik apie 700 vaistinių medžiagų ir 800 farmacinių receptų, bet yra aprašomi minkštųjų audinių, riebalinio audinio, odos augliai bei siūloma juos išpjauti. Šiame papiruse išvardinti net 3 vėžio gydymo būdai – mechaninis, magija ir gydymas vaistais. Iš pateiktos informacijos matyti, kad senovės egiptiečiai mokėjo atskirti gerybinius ir piktybinius auglius.

Šiais laikais žinomas vėžio pavadinimas atsirado Antikinėje Graikijoje, kai gydytojas Hipokratas apie 460–370 m. pr. Kr. aprašė keletą vėžio rūšių ir ligą pavadino graikišku žodžiu „karkinos“, kas reiškia krabą arba vėžį. Vėliau graikiškas ligos pavadinimas „karkinos“ buvo išverstas į lotynų kalbą „cancer“ ir iš jos pateko į Vakarų Europą. Hipokrato apibūdinta šios ligos prigimties teorija išsilaikė daugiau nei tūkstantį metų: jis teigė, kad žmogaus organizmą sudaro 4 skysčiai – kraujas, gleivės, geltonoji ir juodoji tulžis, kurios perteklius ir sukelia vėžį.