Paaiškinkite, kodėl reikia gerti vaistus ir lankytis pas gydytoją. Mažyliai negali suprasti, kodėl jie turi gydytis. Paprastai tėveliai sako: „taip reikia“, arba „kad vaikai būtų sveiki kaip ridikėliai“. Šie paaiškinimai vaikų netenkina. Papasakokite, kodėl reikia atsikratyti kamuojančios ligos. Galite pasekti pasaką apie susirgusį kiškutį (drambliuką, kačiuką, meškutį ir pan.), kuriam pasveikti padėjo ta pati procedūra, kurios reikia ir jūsų atžalai. Kuo įdomesnė ir smagesnė ji bus, tuo geriau!

Vaikas turi žinoti, kad bijoti yra normalu. Jeigu mažylis pasidalino su jumis savo baimėmis, nereikia jo versti būti „drąsuoliu“ arba „geru berniuku“. Paaiškinkite, kad visi žmonės kažko bijo, tačiau padaryti tai, dėl ko esate gydymo įstaigoje, yra būtina, ir jūs jam padėsite, būsite šalia ir palaikysite. Jeigu vaikas žinos, kad galima paverkti iš skausmo ar baimės, ir kad už tai jo niekas nebars ir nebaus – jam bus daug lengviau iškęsti skiepus arba ausyčių, gerklytės apžiūrą.

Nelyginkite savo vaiko su kitais. Jūsų mažylis kuo puikiausiai supranta, kad yra vaikų, kurie neverkia ir nebijo, tačiau kai sakote tai prie kitų, jūs tik verčiate bijoti jį dar labiau, skatinate jo nepasitikėjimą savimi. Geriau girkite atžalą už kantrybę ir ištvermę, net jeigu jos pasiekimai šioje ir visai nedideli.

Kalbėkite su atžala apie tai, kas vyksta aplinkui. Aiškinkite, kas nutiko ir kas dar laukia priešakyje. Nereikia manyti, kad vaikas dėl savo amžiaus nieko nesupras – bet kuris mažylis gali suprasti mamos (t.y. brangiausio jam žmogaus) kalbą, ir visai nesvarbu, ar jam metukai, ar dveji. Septynerių sulaukęs vaikas mėgsta, kai mama juo pasitiki ir bendrauja kaip su sau lygiu. Jeigu jį jau išrašė iš ligoninės, namuose būtinai pakalbėkite apie tai, ką jis išgyveno. Pagirkite jį už kantrybę, priimkite visas baimes ir nusiskundimus, pasidžiaukite tuo, kad gydytojai padėjo. Tai pat visa tai reikia daryti ir pakartotinai atvažiavus į ligoninę.