Imbieras – daugiametis žolinis augalas. Spėjama, kad lotyniškasis jo pavadinimas „Zingiber“ iš sanskrito kalbos reikštų „raguota šaknis“.
Imbiero tėvyne laikoma Vakarų Indija ir Pietryčių Azija. Gamtoje savaime neaga. Augalas kultivuojamas subtropiniuose Japonijos ir Kinijos regionuose, Vakarų Afrikoje, Vietname, Brazilijoje, Indijoje, Argentinoje, Jamaikoje. Taip pat gali būti auginamas kaip sodo augalas, arba tiesiog kambario sąlygomis – paprastame vazone arba dėžutėje.
Stiebas tiesus, užapvalintas, siekia iki 1–1,5 m aukščio. Žiedynai sudaryti iš žvynelių. Lapas su smailia viršūnėle. Žiedai paprastai oranžinio-gelsvo atspalvio arba rusvi, vaisius – dėžutė. Šakniastiebiai mėsingi, apvalūs, pirštuoti, sudaro pluoštinę šaknų sistemą.
Imbierams tinka šiltas ir drėgas klimatas. Paprastai jie auga iki 1500 m virš jūros lygio ir gali tarpti pačiomis įvairiausiomis agroklimato sąlygomis. Geriausia dirva auginti imbierus – minkštas priemolis, kuriame daug humuso.
Imbierai dauginasi šakniastiebiais – šaknis dalinama į kelis gabaliukus su „akutėmis“ (dydis – maždaug 2,5–5 cm). Sodinama nuo kovo iki balandžio mėnesio. Iškasama priklausomai nuo klimato sąlygų – maždaug po 6–10 mėnesių, kai lapai pradeda gelsti ir kristi.
Skiriamos dvi imbierų rūšys: baltieji imbierai ir juodieji. Juodieji tiesiog nuplikomi verdančiu vandeniu, tačiau nuo šaknų nenulupama žievelė. Kad imbiero šaknis būtų balta, ji nuvaloma šepečiu ir per 6 valandas nuo žievelės pašalinimo patrinama, pavyzdžiui, 2 % sieros rūgšties tirpalu. Po valymo šaknis gali būti trinama kreida. Juodieji imbierai pasižymi stipresniu kvapu ir deginančiu skoniu, nes apdirbimo metu dalis kvapiųjų medžiagų prarandama. Abi rūšys džiovinamos saulėje. Perlaužus imbierai yra šviesiai geltonos spalvos – nepriklausomai jų nuo rūšies. Jauni šakniavaisiai beveik balti, tačiau bėgant laikui, kuo šaknis tampa senesnė, tuo lūžio vietoje spalva geltonesnė. Skonis – salsvas ir aštrus. Džiovinto imbiero šaknies ilgis gali siekti 12 cm, o storis – 2 cm. Paruoštas sausas produktas sudaro 15–25 % šviežios žaliavos masės.
Cheminė imbierų sudėtis
Imbieruose yra daugybė naudingų medžiagų. Pagrindinės iš jų – asparaginas, aliuminis, kalcis, chromas, cholinas, riebalai, skaidulos, geležis, germanis, linolo rūgštis, manganas, magnis, oleino rūgštis, nikotino rūgštis, fosforas, silicis, kalis, natris, vitaminas C.
100 g smulkintos imbiero šaknies yra:
Maistinės medžiagos (g): | Mineralinės medžiagos (mg): | Vitaminai (mg): |
Baltymai – 9,2 | Magnis – 184 | Vitaminas C – 12 |
Riebalai – 5,9 | Fosforas – 148 | B1 – 0,046 |
Angliavandeniai – 70, 9 | Kalcis – 116 | B2 – 0,19 |
Ląsteliena – 5,9 | Natris – 32 | B3 – 5,3 |
Geležis – 11,52 | A – 0,015 | |
Cinkas – 4,73 | ||
Kalis – 1,34 |
|
Naudojamos dalys
Kulinarijoje imbiero šaknis naudojama kaip prieskonis, liaudies medicinoje – kaip gydomoji priemonė.
Prekyboje galima įsigyti jos įvairiu pavidalu – maltos arba šakniastiebių gabaliukais, aplietais šokoladu arba apibarstytais cukrumi. Būna ekstraktų imbieriniam alui gaminti. Imbierai puikiai dera su kitais prieskoniais ir įeina į kario sudėtį, jų dedama į lengvo alaus rūšis. Dažniausiai jo galima rasti malto. Šaknies milteliai yra pilkšvai geltonos spalvos, laikyti juos reikia hermetiškoje pakuotėje.
Medicinoje naudojama išdžiovina ir nuvalyta šaknis, sumalta į miltelius (250–500 mg), nuovirai ir antpilai, homeopatijoje – džiovintos šaknies tinktatūra.
Naudingosios imbierų savybės
Imbieras pasižymi unikaliu skoniu ir vaistinėmis savybėmis – tokio derinio daugiau neturi jokie kiti prieskoniai. Neretai savo gydomosiomis savybėmis jam nusileidžia netgi mūsų pamėgti vaistiniai augalai.
Kuo naudingas imbieras?
Knarkimo problemos nekankina kosmonautų. Nesvarumo būsenoje išnyksta ne tik ši, bet ir kitos su miegu susijusios problemos.
Kitas faktas
Komentarai