O kokį atstumą planuojate įveikti „Citadele Kauno maratone“?
 
Šiemet ruošiuosi pusmaratoniui. Nors „Kauno maratone“ jau esu dalyvavęs. Jame įveikiau pirmąjį, ir vienintelį, savo maratoną 2015 metais, kurį gavau kaip savotišką likimo dovaną. Mat, likus 9 dienoms iki bėgimo, gavau tuometinio klubo pirmininko Audriaus Jaramino pasiūlymą bėgti vedliu poroje su Algimantu Kartočiumi. Prieš metus taip pat bėgau pusmaratonį.
 
Ir kaip sekėsi pirmąjį maratoną įveikti?
 
Su nuotykiais. Prieš artėjantį startą norėjau geriau jam pasiruošti ir išėjau naktį pabėgioti, „rinkti kilometrų“. Bet nepamatęs kelkraščio užkliuvau ir nuvirtęs susitrenkiau šoną, nusibrozdinau kelius, alkūnes. Paskui iki švintant nubėgau dar beveik 15 km. Skaudėti pradėjo kiek numigus. Galiausiai sužinojau, kad buvo lūžę 3 šonkauliai. Nors ir mane stengėsi atkalbėti nuo šio bėgimo, buvau geroje emocinėje būklėje ir pasiryžęs įveikti pasirinktą distanciją. Ir įveikiau, nors antrame rate „sėdau“, nes pristigo reikiamo pasiruošimo ilgai distancijai. Tik teko bėgti ramiau nei esu įpratęs, kartais ir visai prilėtinti bei saugoti skausmingą šoną.
 
Bet man patinka Kauno trasa. Gera bėgti prie upių. Taip pat ir vaizdai labai gražūs, atsiskleidžia miestas, jo architektūra. Be to, visada malonu susitikti su Romualdu Limantu,, Matu Ankudavičiumi, Juozu Bajoru ir kitais bėgimo veteranais kauniečiais.
 
O ką apie Jūsų atrastą pomėgį galvoja artimieji?
 
Palaiko. Didžiausia sirgalė ir palaikymo komanda yra mano žmona. Ji lydi į varžybas, padeda prieš ir po starto. Kantriai manęs laukė ir kol bėgau maratoną Kaune. Tik tiek, kad tada nesakiau žmonai, kad bėgsiu pirmąjį maratoną. Ji galvojo, kad bėgsiu tik pusmaratonį. Bet pamačiusi, kad įveikęs vieną 21 km ilgio ratą bėgu toliau iškart suprato, kad turės dar tiek pat laiko palaukti, kol parbėgsiu.