Žmonių atmintyje lieka istorijos ne tik apie drąsius herojus, bet ir apie bailius. Ko tik nepadaroma iš baimės... O pasimokyti yra ko ir iš vienų, ir iš kitų.

Skęstame! Greičiau, užkalkite keleivius!

Vandenyne, atrodytų, vietos turėtų užtekti visiems, tuo labiau – XIX amžiuje. Tačiau vieną 1848 metų naktį kilo nedidelė audra, ir laivas „Ana“ įsirėžė į „Hamptoną“ Pastarasis nukentėjo nestipriai, o „Ana“ pradėjo skęsti.

Laive tuo metu buvo daugiau kaip 100 keleivių, reikėjo priimti sprendimą. Įgula staiga suvokė, kad gelbėjimosi valčių nėra, ir kad isigelbėti įmanoma tik persikėlus į „Hamptoną“. Jie nusprendė užkalti keleivius ir pabėgti.

Tačiau ši istorija baigėsi laimingai. Keleiviams pavyko ištrūkti, juos išgelbėjo kitas pro šalį atsitiktinai plaukęs laivas. Teisme jie mielu noru davė parodymus prieš juos metusią laivo komandą.

Tai viso labo žemės drebėjimas, vaikai...

Mokytojo darbas – atsakinga profesija. Tai buvo žinoma ir Fan Mezongui – pedagogui iš Kinijos. Prasidėjus žemės drebėjimui (tai buvo 2008 metais), jis savo mokiniams pasakė: „Išlikite ramūs. Tai – žemės drebėjimas“. Gal šie žodžiai ir būtų padėję, jei ne viena mažytė „smulkmena“ – pats mokytojas išbėgo iš auditorijos neatsigręždamas, ir tik atsidūręs futbolo aikštelėje suvokė, kad kažkas ne taip.

Kai atėjo laikas pasiaiškinti, Fan Mezongas net nebandė išsisukti: „Mano savisaugos instinktas labai stiprus. Aš niekada nebuvau drąsuolis, ir man į visus nusispjaut“. Sąžiningas atsakymas nepadėjo jam išsaugoti darbo.

Toliau lėktuvas tegul kaip nors pats... O aš dingstu