Vieną 1989 metų liepos dieną NATO radiolokatoriai užfiksavo rusų naikintuvą, artėjantį prie Rytų ir Vakarų Vokietijos sienos. Jau po poros minučių į dangų pakilo 2 Nyderlanduose buvę JAV naikintuvai. Dar po kelių minučių jų pilotai pranešė, kad rusų naikintuvas skrenda... niekieno nevaldomas.

Padėtis buvo nepavydėtina, kadangi anksčiau ar vėliau lėktuvas turėjo nukristi į tankiai apgyvendintą vietą.

O buvo taip: rusų naikintuvo pilotas, pakilęs iš oro uosto, pastebėjo, kad stringa variklis, o lėktuvas pradeda leistis. vyras išsigando ir katapultavosi.

Vėliau, kai buvo rastos juodosios dėžės, paaiškėjo, kad lėktuvui viskas buvo gerai. Praėjus šešioms minutėms po to, kai pilotas katapultavosi, naikintuvas vėl pradėjo kilti, kol pasiekė 12 km aukštį. Jis skrido, kol baigėsi degalai, ir nukrito Belgijos ir Prancūzijos pasienyje. Žuvo vienas žmogus.

Dingstam! Kitus išgelbės ledkalnis!

„Titanikas“ – ne vienintelis laivas, paskendęs po susidūrimo su ledkalniu. 1849 metais panašus likimas ištiko ir laivą „Hana“.

„Hana“ greitai skendo, paaiškėjo, kad gelbėjimosi valtis – tik viena. Į ją ir sušoko laivo įgula, palikusi 200 keleivių likimo valiai. Jiems neliko nieko kita, kaip tik ropštis ant ledkalnio, susispausti ir laukti, kad juos kas nors išgelbėtų.

Ir stebuklas įvyko – po kelių valandų pro šalį plaukė kitas laivas, kuris išgelbėjo nukentėjusiuosius ir nuplukdė į tą patį uostą, kur dar po dviejų dienų atklydo ir bailioji įgula. Sunku įsivaizduoti, koks „šiltas“ sutikimas jos laukė.

Valtyje vietos keleiviams nėra! Juk negaliu išmesti savo lagaminų...