Moteris pasakojo, kad anksčiau provincijoje ji augino ryžius, tačiau uždirbamų pinigų neužtekdavo pragyventi, todėl ji išvažiavo dirbti į sostinę. „Dabar galiu išmaitinti savo vaikus, tačiau už likusius pinigus pati vargiai pragyvenu. Valgau tris kartus per dieną, tačiau labai prastą maistą“, – pasakojo darbininkė.

Ji gyvena viename kambaryje su kitomis penkiomis darbininkėmis. Trys moterys miega ant lovos, o dvi – ant medinių lovos rėmų. „Drabužius džiauname čia pat kambaryje ant virvių, tuatelas yra už kelių metrų. Sunku taip gyventi, bet mes turime uždirbti pinigų“, – liūdėjo Soun So-Phat.

32-ejų metų moteris Toch Srey-Noun, dirbanti su drabužių pjaustymo staklėmis, sakė nenumanati, kokios galėtų būti „Adidas“ drabužių kainos prekybos centruose ir parduotuvėse. Pasirodė, kad Didžiojoje Britanojoje vienas šios kompanijos drabužio kaina praktiškai yra lygi dviejų savaičių darbininko atlyginimui.

„Adidas“ nėra pirmoji drabužių gamybos įmonė, atsidurusi visuomenės nemalonėje dėl tragiškų darbuotojų gyvenimo ir išlaikymo sąlygų Trečiojo pasaulio šalyse. 2009 m. pasirodė 20 minučių trukmės apdovanojimų pelnęs trumpametražis filmas „Nike“ prakaituvės: kas slypi už logotipo“. Filme pasakojama, kaip du jaunuoliai – Jimas Keady‘is ir Leslie‘is Kretzu – stengiasi išgyventi Indonezijos pramonės lūšnynuose iš „Nike“ korporacijos mokamo darbo užmokesčio. Šis filmas – tai niūrus dokumentas, liudijantis apie Trečiajame pasaulyje plačiai taikomą išnaudojimo bei vergiško darbo praktiką.