Jeigu per 2 metus virusas neeliminuojamas, tai jau lėtinė liga. Jis gerai įsitvirtina šeimininko kūne ir ima veikti.

Iš pradžių ŽPV sutrikdo ląstelių ciklo fazes, todėl ima aktyviai dalintis netgi tos ląstelės, kurios jau neturėtų. Vis dėlto jose išlieka kai kurie mechanizmai, pristabdantys dalinimąsi ir besipriešinantys viruso poveikiui.

Atpažįstame virusą

Kliniškai šis procesas išreiškiamas karpų ir papilomų – gėrybinių darinių – atsiradimu.

Karpos sudaro mažus kietus mazgelius, kurių spalva neretai skiriasi nuo aplinkinių audinių. Dažniausiai jų atsiranda ant rankų, kojų ir veido odos, jos neperauga į vėžį, paprastai nesukelia jokių pasekmių.

Kondilomos, kitaip nei karputės, išauga ant lyties organų (lytinių lūpų, makšties, gimdos kaklelio, aplink šlaplę ar išangę, ant varpos, kapšelio) ir plinta lytiniu būdu.

Šie dariniai retai kada tampa piktybiniai, tačiau sukelia daug nepatogumų: jie linkę augti, o tai kliudo normaliai šalinimo funkcijai, dirgina tarpvietę ir „pritraukia“ bakterines infekcijas.

ŽPV pasekmės

ŽPV įterpia savo DNR į šeimininko DNR. Užkrėstos epitelio ląstelės ima labai greitai daugintis, jų branduoliai įgyja netaisyklingą formą, keičia spalvą, citoplazmoje atsiranda šviesių junginių.

ŽPV išraiška vadinama koilocitoze, o pats procesas – displazija (tai jau laikoma priešvėžine būsena). Greitą ir nekontroliuojamą epitelio ląstelių dauginimąsi sukelia viruso onkobaltymai, kurie priveda prie mutacijos.

Įrodyta, kad perėjimas iš displazijos į vėžį priklauso nuo moteriškų lytinių hormonų, tad tai paaiškina faktą, kad vėžiniai susirgimai dėl ŽPV vystosi tik moterims.