Pasaulinis senėjimas (angl. global ageing) įgauna vis didesnį pagreitį. Jungtinių Tautų Ekonomikos ir socialinių reikalų departamento duomenimis, 1980 metais pasaulyje gyveno 378 milijonai asmenų, kurių amžius siekė 60 ir daugiau metų. Šiandien šis skaičius padvigubėjo iki 759 milijonų. Tikimasi, kad 2050 metais jis išaugs iki 2 milijardų. 2050-aisiais pasaulyje senjorų bus daugiau nei vaikų iki 15 metų ir tik 20 procentų garbaus amžiaus žmonių gyvens vadinamosiose išsivysčiusiose šalyse.

Ilgėjanti gyvenimo trukmė – didelis žmonijos laimėjimas, sąlygotas daugelio teigiamų pokyčių svarbiausiose jos veiklos srityse. 2002 metų balandį Madride vykusioje Antrojoje pasaulinėje senėjimo asamblėjoje buvo priimti du svarbūs dokumentai: Politinė deklaracija ir Tarptautinis Madrido veiksmų planas. Minėti dokumentai pabrėžė būtinybę stiprinti skirtingų kartų socialinį solidarumą ir bendradarbiavimą, ragino aktyviai veikti, kad būtų sukurta visuomenė, kuri ateityje pajėgtų geriau vienyti įvairaus amžiaus žmonių grupes.

Praėjus jau beveik 10 metų nuo Madrido deklaracijos, artėjantys 2012-ieji metai paskelbti Europos vyresnių žmonių aktyvumo ir kartų solidarumo metais, siekiant atkreipti dėmesį į ilgesnę europiečių gyvenimo trukmę ir geresnę sveikatos būklę, kuri leidžia pasinaudoti tokių aplinkybių teikiamomis galimybėmis. Sulaukus 60 metų gyvenimas toli gražu nesibaigia, o visuomenė vis labiau vertina vyresnio amžiaus žmonių indėlį. Tai ir yra vyresnių žmonių aktyvumo esmė – senstant iš gyvenimo imti daugiau, o ne mažiau, ar tai būtų darbe, laisvalaikiu ar užsiimant visuomenine veikla.

Lietuvoje mes dar mažai žinome ir kalbame apie pasaulinio senėjimo procesus, vyresnio amžiaus žmonių dalyvavimą visuomeniniame gyvenime savo šalyje ir Europoje. Juo labiau neturime supratimo apie pasaulinio senėjimo tendencijas kitose, tolimesnėse, besivystančiose šalyse.