Kyla klausimas, kodėl turime apie kitas šalis kalbėti.

Apie besivystančias šalis kalbame, kadangi Europos Sąjunga aktyviai dalyvauja vystomojo bendradarbiavimo (angl. development cooperation) politikoje, kurios tikslas padėti gerinti politinę, socialinę ir ekonominę padėtį besivystančiose šalyse. Lietuva, 2004 metais tapusi Europos Sąjungos nare, kartu su kitomis naujosiomis narėmis tapo tarptautinės donorų bendruomenės dalimi - iš šalies pagalbos gavėjos tapo šalimi donore. Globalizacijos laikotarpiu pasaulyje vykstantys reiškiniai yra tarpusavyje glaudžiai susiję, įtakoja vieni kitus stipriau nei galime tai įsivaizduoti. Taigi trumpai pažvelkime į Lietuvos ir Užsacharės Afrikos šalių vyresnio amžiaus žmonių gyvenimą ir iššūkius.

Ką mes žinome apie vyresnio amžiaus žmonių situaciją Lietuvoje?

Žinome, kad buvo priimtas sprendimas pensinį amžių didinti nuo 2012 metų, kasmet pridedant po 4 mėn. moterims ir po 2 mėn. vyrams. Einant tokiu keliu 2026 m. būtų pasiektas 65 m. amžius abiems lytims.

Žinia, kad šiandien Lietuvoje pensininkams yra sunku išgyventi iš gaunamos pensijos, tačiau dauguma jų nemenkai padeda jaunoms šeimoms, rūpinasi anūkais, padeda buityje, dėl ko jauni tėvai gali dirbti. Tačiau retai pagalvojame, kad tokiu būdu vyresnio amžiaus žmonės ženkliai prisideda prie sukuriamo bendro vidaus produkto, kas retai yra įvertinama politikų bei kitų suinteresuotų šalių.

Yra įvairių pavyzdžių, kuomet vieni verslininkai siūlo vyresnio amžiaus žmonėms pažiūrėti kiną ar išgerti puodelį kavos už mažesnę kainą, tuo tarpu vienas Vilniaus centre įsikūręs restoranas 2011 metų rudenį buvo užsidėjęs ant durų lipduką reiškiantį, kad senjorai nėra pageidaujami šioje įstaigoje. Džiugu, kad visuomenėje kilo šurmulys privertęs lipduką pakeisti kitu – draudžiančiu rūkyti restorano viduje.