Mat kad sufokusuotų žvilgsnį į toli esantį objektą, akies lęšiukui reikia susitraukti. Arti esančių objektų vaizdas mūsų smegenis pasiekia neiškreiptas tik tuo atveju, jeigu lęšiukas normaliai išsiplečia.
Bet, kaip minėta, su metais kraujagyslės ir raumenys netenka elastingumo, sutrinka kraujotaka, sulėtėja apykaitos procesai, lęšiukas sukietėja ir nebebūna toks elastingas, kad leistų aiškiai matyti visus bet kokiu atstumu esančius daiktus.
Įdomu tai, kad lęšiukas dar ilgą laiką gali lengvai susitraukinėti, taigi leisti gerai matyti į tolį, tačiau išsiplėsti jam darosi vis sunkiau ir sunkiau. Dėl to ir raidės pradeda lietis. O dėl nuolat įtemptos regos bandant geriau jas įžiūrėti – ypač esant prastesniam apšvietimui, – tik ima skaudėti galvą.
Taigi presbiopija nėra tikroji toliaregystė. Tai tiesiog akies nebegebėjimas prisitaikyti prie besikeičiančio vaizdo.
Kada pradėti laukti?
Akies lęšio elastingumas pamažu keičiasi visą žmogaus gyvenimą, tačiau tik po keturiasdešimties metų jis pasiekia tokį laipsnį, kad pasidaro sunku skaityti ir dirbti smulkų darbą iš arti.
Visiškai to išvengti nėra jokių galimybių, tačiau galima pabandyti pakoreguoti presbiopijos išsivystymo laiką arba bent jau tiksliau nuspėti, kada tikėtis regos pablogėjimo.
Ankstyvą senatvinę toliaregystę gali sukelti:
Vidutiniškai per savo gyvenimą žmogus atsako į 45228 telefono skambučius
Kitas faktas
Komentarai