Tikriausiai daugelis tikisi, kad išėjus iš mokyklos, patyčių dienos pasibaigs. Deja, ne visada taip yra. Mobingas, dar kitaip žinomas kaip suaugusiųjų patyčios, darbo vietoje vyksta kiekvieną dieną, nepriklausomai nuo profesijos. Žmonės, nuolat veikiami patyčių, gali pradėti jaustis nepilnavertiški, neištvėrę nuolatinio streso, emocinio išsekimo, išeiti iš darbo, susirgti nervinėmis ligomis – valgymo sutrikimais, depresija, o sergančius širdies ligomis, gali ištikti infarktas, ir kai kurie, dėl nepakeliamos atmosferos darbe, gali net nusižudyti. Negana to, įrodyta, jog šios rūšies psichologinio smurto aukos savo savijautą perkelia ir į namus, dėl to nukenčia jų asmeniniai santykiai, padažnėja skyrybų atvejų. 

Nuo ko viskas prasideda? 

Mobingo terminas iš pradžių vartotas gyvūnų elgsenos tyrinėtojų. Jį pirmą kartą pavartojo 1958 metais austrų mokslininkas Konradas Lorenzas, stebėjęs gyvūnų elgesį. Mobingu jis vadino situaciją, kuomet žąsų būrys puldavo ir išvydavo jas užpuolusią lapę. Mokslininkas taip pat pastebėjo, kad banda kartais susivienija prieš vieną iš saviškių, išsiskiriantį iš kitų, neretai silpnesnį. Sistemingos atakos esmė – galiausiai išvyti auką iš bandos. 

Suaugusiųjų patyčių atsiradimo priežastys gali būti socialinės ir organizacinės. Jas gali įtakoti ir vienas kolega, visas kolektyvas, arba net įmonės vadovas. Dažniausios atsiradimo priežastys yra konkurencija – baimė, jog užims tavo darbo vietą, arba net geresnę, bei pavydas: amžiaus, patirties, motyvacijos, kruopštumo, įžvalgumo, gebėjimo užmegzti ryšius, ir kt. Taip pat šio nemalonaus reiškinio aukomis tampa ir tie žmonės, kurie išsiskiria savo mąstysena, mėgsta aktyviai įsijausti į darbinę aplinką, yra motyvuoti siekti geresnių sąlygų, ieško iššūkių. Pranašesni asmenys kompleksuotiems kolegoms nepatinka, todėl jie, jausdamiesi menkesni prieš aktyvų asmenį, dažnai naudoja psichologinį smurtą, kad galėtų apsiginti ir pažeminti perspektyvų asmenį. 

Poelgiai, parodantys, jog vykdomas mobingas: 

· Boikotas, kuomet visai nutraukiami santykiai su kolega – jis ignoruojamas; 

· Priekabiai – kai kimbama ir prie žmogaus tautybės, kalbėjimo manierų, prie eisenos, taip pat ir atvejai, kai smulkmeniškai kliūna atlikto darbo kokybė ir ieškoma specialiai klaidų, netikslumų, kad būtų galima pažeminti asmenį; 

· Apjuokimas – neva draugiškai juokaujama, kada pagaliau kolega susiras antrą pusę, nes tuoj bus tinkama/tinkamas tik katėms auginti, kada susilauks vaiko, nes jau gyvenimas ne jo naudai, kada numes svorio, nes jau pro duris netelpa; 

· Klaidingos informacijos pateikimas arba jos slėpimas – nesidalijimas, ypač tada, kai ji reikalinga kokybiškam ir sklandžiam darbui atlikti; 

· Šmeižtas – skleidžiami įvairūs gandai apie asmenį, teršiama reputacija; 

· Skundimas – akylai stebima, kada kolega padarys klaidą (o tai praktiškai niekada neišvengiama, ypač tiems, kas daug dirba ir gauna darbo krūvį viršijančias užduotis) ir iškart raportuojama visiems iš eilės, koks jis ar ji nekompetentingas/ nekompetentinga; 

· Smulkios vagystės, kolegos daiktų savinimasis, slėpimas – ypač su tikslu, kad asmuo nerastų daiktų tuo metu, kai jų labiausiai reikia darbui atlikti. 

· Ši psichologinio smurto rūšis gali pasireikšti netgi nepalankiu darbo grafiku – kuomet vadovas, ar jam pavaldūs viršesni asmenys, tyčia sudaro prastesnę darbo rutiną aukai, kuomet paskiriama daugiau darbo švenčių dienomis, savaitgaliais ar penktadienių vakarais, randant įvairius absurdiškus pasiteisinimus, kodėl būtent šiam asmeniui kliūna didžiausias krūvis ir blogiausios darbo sąlygos. 

Kaip kovoti su nederamu elgesiu 

Patyčias tarp suaugusiųjų įveikti nėra paprasta, nes joms atsirasti sąlygas pirmiausia sudaro organizacijos kultūra. Įmonėse, kuriose ryški hierarchija, kai autoritetas nėra užsitarnaujamas dėl elgesio ir atliekamų užduočių, bet gaunamas kartu su vadovaujamomis pareigomis, psichologinis smurtas klesti itin dažnai. Palankios sąlygos plisti šiai psichologinio smurto rūšiai susidaro taip pat ten, kur darbuotojai visai neturi arba turi mažą įtaką priimamiems sprendimams. 

Kai kurie psichologai rekomenduoja atvirą pokalbį su skriaudėju dviese. Deja, šis metodas suveikia retai, todėl geriausia imtis kitokių būdų. Jeigu viršininkai yra objektyvūs ir išmintingi (ir mobingą vykdo ne jie), galima pasikalbėti su jais. Tačiau, šis sprendimas irgi ne visuomet gelbsti, nes moberis valdžią jau būna „nuteikęs“ – užmezgęs itin glaudžius ir draugiškus ryšius bei prikalbėjęs melagingos informacijos apie auką. 

Neretai geriausias sprendimas yra išėjimas iš tokios darbovietės, tačiau tai vėlgi ne visuomet iškart įmanoma. Dėl to aukai belieka nepasiduoti psichologiniam terorui – nesivelti į konfliktus ir intrigas. Savo nuomonę reikia išsakyti tvirtai, bet labai ramiai. Jeigu kas nors rėžia pakeltu tonu ir be jokios objektyvios priežasties, kad nieko neišmanote, reikia pratylėti ir, kiek įmanoma, nekreipti dėmesio. Siekiant pagerinti situaciją, aukai būtina apriboti santykius su intrigų kurstytoju – neatvirauti, vengti bendravimo privačioje aplinkoje. 

Straipsnio autorė: Laima Brazauskaitė.