Dar mūsų močiutės žinojo, kad dilgėlės — tai ir vaistinis, ir maistui naudojamas vitaminingas augalas. Žmogui ji ypač naudinga po žiemos, nes tada organizmas būna išsekintas pavasario avitaminozės. Senieji  dilgėlę vadindavo pavasario vaistinių augalų karaliene.

Lietuvoje plačiausiai paplitusi daugiametį didžioji dilgėlė. Šis dilginamaisiais plaukeliais apaugęs žolinis augalas (piktžolė) išauga iki 60-150 centimetrų. Auga šiukšlynuose, patvoriuose, miškuose ir krūmuose. Žydi liepos-spalio mėnesiais.

Mūsų senoliai dilgėlės lapus rinkdavo augalo žydėjimo metu. Džiovindavo gerai vėdinamoje vietoje. Medumi, kuriame būdavo virinami dilgėlės lapai, patardavo gydytis nuo dusulio. Acte pavirintu dilgėlių šaknų nuoviru liepdavo plauti plaukus, jei jie slinkdavo ar atsirasdavo pleiskanų. Užėjus reumato skausmams patardavo skaudamą vietą  pirtyje  ilgai plakti iš dilgėlių surišta vanta.
 
Šviežių, susmulkintų dilgėlių lapų antpilu senosios žiniuonės gydydavo cukrinį diabetą. 5-6 šaukštus susmulkintų lapų reikia užpilti stikline verdančio vandens. Šiltai aprištame inde antpilui leisti nusistovėti apie valandą laiko. Gerti patariama prieš valgį po arbatinį šaukštelį 3 kartus per dieną. Žinovai patardavo ir į sriubas įberti susmulkintų dilgėlių.
           
Patyrę žvejai gerai žino ir baktericidines dilgėlių savybes. Karštą dieną dilgėlių lapais jie perdeda šviežią žuvį, kad nesugestų, kol parneš namo. Palaikytos verdančiame vandenyje dilgėlės nebekanda. Truputį pavirtos sūdytame vandenyje, kartu su špinatais ir rūgštynėmis, trumpai patroškintos svieste su česnakais ir sumaišytos su kietai virtu kapotu kiaušiniu, dilgėlės tampa nuostabiu įdaru virtinukams ir mieliniams pyragėliams.