Išmintingos šeimininkės dilgėlių pasidžiovina ir žiemai. Sutrintos į miltus jos sudedamos į sandarius indus. O paskui naudojamos sriuboms ir padažams.

Kai kurie virėjai jaunų dilgėlių deda į raugintų kopūstų sriubą, barščius. Dilgėles į  puodą dėdavo tik sriubai baigiant virti, kad mažiau suirtų vitaminai. Gardūs būdavo iš dilgėlių ir rūgštynių virti barščiai. Šiuolaikinė medicina taip pat nepamiršta patvorių karalienės. Žinoma, kad  skruzdžių rūgštis ir flavonoidai nuo senų laikų saugojo nuo nušalimų; žmones suvyniodavo į dilgėlių antklodes, taip  norėdami paspartinti jų kraujotaką. Dilgėlių pluošte yra ligninų ir celiuliozės polisacharidų su vitaminais C, K, E, B grupės. Jie padeda pašalinti toksinus. Ir žinoma, dilgėlėse daug aminorūgščių, mikroelementų, kurie kartu su vitaminais stiprina ir gydo žmogaus organizmą.         
   
Esant radikulitui ir raumenų skausmams, gydytojai pataria sumaišyti mėsmalėje susmulkintus dilgėlių lapus su sviestu, pridėti trinto krieno ir  naudoti kaip tepalą. Dilgėlės gelbsti ir vyrus - 2 arbatiniai šaukšteliai su kaupu dilgėlių lapų ar šaknų užpilami verdančio vandens stikline, 5 minutes verdama, perkošiama.  Ši arbata geriama po 1 puodelį ryte ir vakare 4-6 savaites gydo prostatos adenomą. Tokią arbatą rekomenduojama gerti ir esant kepenų skausmams, sumažėjusiam kraujo krešėjimui, mažakraujystei, reumatui, cukriniam diabetui, ūmiems gastritams, enterokolitams, vidiniam kraujavimui, kai kurioms šlapimtakių ligoms, inkstų akmenligei. Ši piktžolė tinka ir kosmetinėms reikmėms - vystančiai ir sausai odai naudojamos dilgėlių lapų sultys arba košelė, sumaišyta su medumi lygiomis proporcijomis, o riebiai odai naudojama lapų košelė, sumaišyta su degtine.