Niekas nepaneigs, kad fizinė sveikata yra didelis turtas, tačiau kartais vis dėlto pamirštama, kad žmogus – duali būtybė, ir jo dvasia taip pat gali sirgti. Kaip sau padėti, ką daryti, jeigu patys nebepajėgiate susidoroti su iškilusiais sunkumais – apie visa tai (ir dar daugiau) kalbamės su psichoterapeute Audrone Nemaniene.

Turite solidžią 18 metų psichoterapinio darbo patirtį. Ar niekada nesigailėjote, kad pasukote šiuo keliu? Kokia buvo jo pradžia?
Baigusi psichologijos studijas Vilniaus universitete apie psichoterapeuto darbą žinojau nedaug. Lietuvoje tuo metu buvo vos keletas dirbančių psichoterapeutų, ir pati specialybė tuo metu atrodė kažkokia neįmanoma. Kita vertus, visada žinojau, kad noriu dirbti su suaugusiais žmonėmis – kalbėtis, suprasti, atrasti išeitis. Dar paskutiniais studijų metais praktiką atlikau Maloniojoje g. veikusiame Vilniaus klinikiniame psichoterapijos centre, kuriame dirbo daugiausia psichodinaminės/psichoanalitinės psichoterapijos specialistų. Čia pirmą kartą supratau radusi tą perspektyvą, kuri geba apimti viską – ne tik pozityvias, bet ir skausmingas mūsų gyvenimo puses; ne tik galimybes keistis, bet ir mokymąsi priimti nepakeičiamus dalykus. Po studijų penkerius metus mokiausi podiplominėje psichoterapijos programoje, kur šalia teorinių pagrindų gavau daug praktinių įgūdžių. Dabar šioje programoje dėstau pati.

Manau, kad profesinėje srityje visada buvau gana užsispyrusi ir pamažu ėjau ten, kur esu dabar. Neskaičiavau, kiek tai kainuos ir kiek tai truks, neskaičiavau, ar profesija atsipirks. Niekada neabejojau savo pasirinkimu, ir šiandien neįsivaizduoju savęs niekur kitur. Žinau, kad bet kurį darbą dirbčiau itin atsakingai ir turbūt būčiau nebloga darbuotoja, bet vargu ar dar kur nors jausčiausi taip savoje vietoje, kaip psichoterapijoje. Aišku, esu labai dėkinga savo artimiesiems, kurie visada tikėjo manimi ir gerbė mano pasirinkimą.