O patirties psichoterapeuto darbe visada per mažai: su kiekvienu ateinančiu žmogumi kelionę pradedu iš naujo. Čia nežinai, ką atrasi, į kokias kliūtis atsiremsi, kokius sprendimus teks priimti. Kadangi psichoterapija neretai prilyginama menui, patirtis – tik bendrieji įgūdžiai, bet ji niekada nelemia galutinio paveikslo.

Dvejus metus savanoriavote Talino psichiatrinėje ligoninėje. Ką jums tai davė? Kaip atrodė ši praktika?
Keletą metų su šeima teko gyventi Taline, kur susipažinau su estų psichoanalitikais. Jie pasiūlė keletą valandų per savaitę konsultuoti rusakalbius pacientus Neurozių skyriaus dienos stacionare. Tai buvo savotiška patirtis: pamačiau, kaip nori kalbėtis žmonės, kuriems skiriamas medikamentinis gydymas, darbo terapija ir hipnozė. Jie nereikalavo, kad ką nors išspręsčiau, jie buvo dėkingi už jiems skiriamą valandą, už klausymąsi ir domėjimąsi. Viena pagyvenusi moteris, gyvenanti su savo suaugusia šizofrenija sergančia dukra, ateidavo dar ilgai po to, kai išsirašė iš skyriaus, ir pasakodavo apie savo sudėtingą gyvenimą. Spėju, kad kažkuria prasme atstojau jai tą sveiką dukters dalį, su kuria ji nebesusikalbėdavo ir kurios labai ilgėjosi.

Dėl kokių problemų žmonės į jus kreipiasi dažniausiai?
Tokios statistikos neturiu. Depresija, nerimas, psichosomatiniai sutrikimai, problemos santykiuose. Žmonės paprastai ateina jau išmėginę daug pagalbos ir savipagalbos būdų. Kreiptis į psichoterapeutą – reiškia ryžtis išgirsti netikėtą požiūrį. Tam, kad žmogus būtų atviras vidiniams pokyčiams, jis turi suvokti, kad toliau taip gyventi nebenori. Tai sunkus ir skausmingas užsiėmimas, reikalaujantis daug emocinio darbo, laiko, išlaidų.

Kita vertus, psichodinaminė psichoterapija nėra tik į simptomą orientuotas gydymas, kur gausi receptą ar dienotvarkę, ir gyvenimas nušvis kitomis spalvomis. Simptomas – tik užuomina, kad kažkas gyvenime vyksta ne taip, tai signalas, kviečiantis atsisukti į save.