Taip maždaug metus praleidau ieškojime, su paklydimais, padėjo įvairūs emocijų valdymo kursai, kol po nepavykusio plano sutikti Naujus metus blaiviai, supratau, kad man viso to nereikia. Kai išgeriu, aš nebūnu aš, pradingsta visos baimės, visi savisaugos instinktai, elgesys tampa dirbtinas. Alkoholio pagalba nugriovus baimės sieną kitą dieną ta siena padvigubėja ir kiekvieną kartą tampi vis labiau emociškai priklausomas.
Taigi, dabar jau daugiau nei 3,5 m. sąmoningai esu blaivus, nerūkau, ruošiuosi Vilniaus maratonui, esu vegetaras ir žiauriai laimingas žmogus.



Regbisto karjerą nutraukė alkoholis
Vienas treneris yra pasakęs, kad kiekvienas išgėrimas nubraukia 3 savaičių darbą ir tai tikra tiesa. Tačiau tuomet maniau, kad viską galima suderinti. Kai vyresni draugai prieš regbio varžybas Latvijoje prikalbino gerti alaus, pajaučiau visus alkoholio „privalumus“. Kitą dieną sugebėjau žaisti. Sekantį kartą, kai prieš regbio varžybas sutikti kiemo draugai pasiūlė man išgerti, aš sutikau, nes buvau truputį peršalęs. Nusprendžiau „pasigydyti liaudiškai“. Toks eksperimentas pasibaigė meniniu filmu „Arminas girtas sapalioja nesąmones“, filmavo mano tėtis, mama buvo režisierė. Kitą dieną žaidimas buvo tragiškas, po to susirgau plaučių uždegimu, mėnesį praleidau ligoninėje ir 3 mėnesius nesitreniravau. Taip pasibaigė mano, kaip regbisto, karjera. Tuo metu man buvo 15 metų.

Juokingai graudus ir kvailas gyvenimas
Metus sportą liko tik mokslai ir baliukai... Turėdamas draugę kartais šiek tiek pristabdydavau ir trumpam nustodavau gerti.

Prisižiūrėjęs filmų scenų, kai praradęs širdies draugę iš karto parūkai, išgeri, aš irgi bandžiau būti toks: išsiskyręs su drauge pirma nuėjau parūkyti. Nors žinojau, kad tėvai gali bet kada įeiti, rizikavau visais savo dienpinigiais ir laisvu laiku. Pasiskolinau iš virtuvės alaus ir išgėriau tiesiog sėdėdamas prie kompo. Tada jaučiausi toks "kietas" ir taip gerai, bet akivaizdu, kad buvau žiauriai kvailas.