Taip bekvailiodamas išsikėliau tikslą įstoti į prestižinę specialybę, pradėjau mokytis, palyginus su savo draugais pradėjau daug rečiau gerti, daug mokydavausi. Mokydavausi net su skaudančia galva ir per pusę metų tikrai gerai pasiruošiau egzaminams, kuriuos visus puikiai išlaikiau ir nesunkiai įstojau į norimą specialybę.

Pabaigęs mokyklą, vasarą pradėjau dirbti statybose. Tada buvau nusprendęs negerti, o jeigu atsipalaiduoti, tai tik rūkyti žolę. Iš mano gimtosios Marijampolės buvo vežami darbuotojai į Klaipėdą, ten jie dirbdavo savaitę ir penktadienį važiuodavo namo. Tokia sistema viena iš palankiausių girtavimui ir tą supratau pirmą vakarą. Kaip visada, pradžioje aš negėriau, juokavau, kad geriau žolę rūkyt ir pan. Buvau pradėjęs vairuoti, todėl dėl gerų santykių su vadovu galėjau pasiimti mašiną ir vakare nuvažiuoti į Palangą. Dabar suprantu, kad tada buvau blaivus tik dėl to, kad vairavau. Deja, neilgam. Darbų pabaigoje prasidėjo masinė „pjankė“, vyrai gerdavo net darbe, atsimenu kelis kartus darbo metu miegojau ant putų polisterolio. Taip pasibaigė mano vasaros darbas ir prasidėjo pasiruošimas studijoms.

Prasidėjus studentiškam gyvenimui apsigyvenau su meno žmonėmis. Viskas vėl sukosi aplink alkoholį. Mokslai nebuvo tokie įdomūs, kokių tikėjausi, todėl pasirinkau, kad tiesiog kaip nors pabaigsiu juos. Kai pakeičiau gyvenamąją vietą, pažintis su naujais draugais prasidėjo taip pat nuo alkoholio. Buvo visko: nuo paprastų muštynių iki muštynių su peiliais ir šautuvais. Aišku, visada konfliktai įvykdavo tada, kai kažkas būdavo neblaivus. Veikiausiai, nebuvo nė vieno savaitgalio, kai nebūtų kažkokio baliaus, kartais savaitės dienomis sugebėdavome prisigerti tiek, kad kitą dieną visi gulėdavo lovoje, o kartais gėrimas trukdavo visą savaitę. Vasaros - nesibaigiantys vakarėliai, kuriuose be saiko vartojamas alkoholis, o kitą dieną aptarinėjama, ką kas darė, kaip elgėsi, nes patys savo veiksmų mažai kas atsimindavo.