Kaip manote, kokia bus ateinanti medikų karta (lyginant su šiandienine)? Kitaip tariant, su kokiais žmonėmis dabar mokotės, kaip keičiasi reikalavimai?
Mano bendrakursiai yra gana įvairūs žmonės – yra įstojusių iš pašaukimo, yra ir tokių, kurie įstojo pratęsti šeimos tradicijos. Todėl ir jų atsidavimas pasirinktai specialybei yra nevienodas, ir sunku spręsti, kokie jie bus gydytojai ateityje. Jei kalbėtume apie reikalavimus – jie auga. Vientisųjų studijų trukmę sutrumpino nuo 6 metų iki 5,5, taigi įsisavinti visą medžiagą mes turime pusmečiu greičiau nei mūsų vyresni kolegos. Be to, įvestas privalomas motyvacinis pokalbis ir motyvacinis laiškas stojant į rezidentūrą. Kitaip tariant, sąlygos sugriežtėjo.

Gal galite papasakoti apie savo praktiką ligoninėje? Kaip ji atrodo?
Kaip jau minėjau, praktikos ligoninėje neturim tiek daug, kiek norėtųsi. Bet šiaip mes vaikštom kartu su dėstytojais, patys apžiūrim ligonius, surenkam anamnezes, o vėliau visa tai aptariame su dėstytoju.

Ką reikėtų žinoti žmonėms, kurie taip pat norėtų stoti į tą pačią specialybę?
Tai yra labai sunkus darbas, dažnai tenka paaukoti draugus, miegą, laisvalaikį. Stoti verta tik tiems, kurie savęs neįsivaizduoja jokioje kitoje specialybėje. O jei mano, kad spės suderinti ir mokslą, ir laisvalaikį – na, pažįstu daug tokių, kuriems galiausiai prisireikė akademinių atostogų, kad skolas susitvarkytų.

Su kuo dirbti lengviau – su vaikais ar su suaugusiaisiais? Kodėl?
Su suaugusiais – jie tiksliau pasako, kur skauda, ką skauda, kaip jaučiasi ir pan. Vaikams reikia mokėti „užkalbėti dantis“, kad nebijotų to dėdės/tos tetos baltu chalatu ir leistų paklausyti savo širdelės (šypsosi – red.).