Šiandien galimybių bendrauti netrūksta, tačiau žmonės jaučiasi vienišesni ir svetimesni nei bet kada anksčiau. Kreiptis pagalbos ryžtasi tik nedaugelis – daug didesnė dalis tiesiog tyliai kenčia...

Apie šias ir kitas problemas kalbamės su psichologe Neringa Lošakevičiene.

Dirbate psichologe nuo 2004 metų. Ką Jums reiškia šis darbas? Kodėl nusprendėte pasukti būtent šiuo keliu?

Psichologo profesija ir darbas man pirmiausia reiškia savirealizaciją – jaučiu, jog einu savo keliu, man įdomu, branginu kiekvieną sutiktą žmogų, kiekvieną patirį. Tai, kad rinksiuosi psichologo profesiją, žinojau dar paauglystėje. Tuo metu psichologija atrodė be galo įdomi ir gal net romantiška specialybė. Sudijų metu nė akimirką nesuabejojau savo sprendimu. Mokytis buvo įdomu ir lengva, o ir praktinis pasirengimas sekėsi neblogai. Savo profesinio pasirinkimo negaliu paaiškinti racionaliai. Tiesiog jaučiu, kad pasirinkau teisingai.

Ką šiandien veiktumėte, jeigu aplinkybės būtų susiklosčiusios kitaip (t. y. kokioje kitoje srityje norėtumėte ir galėtumėte save realizuoti)?

Neįsivaizduoju jokios kitos srities, kurioje jausčiausi taip gerai, kaip dabar. Mane visuomet traukė menai, gamta, literatūra, tačiau tai realizuoju daugiau per įvairius pomėgius.

Konsultuojate organizacijų darbuotojus, poras, sutuoktinius ir tiesiog pagalbos ieškančius asmenis. Žmonės labai įvairūs. Dėl kokių problemų į Jus kreipiamasi dažniausiai?

Dažniausiai sutinku pasimetusius, „įstrigusius“, išeities nerandančius žmones. Organizacijose tai daugiausiai emocinį perdegimą išgyvenantys žmonės, ieškantys savo kelio, geresnės savirealizacijos. Privačioje praktikoje sutinku prislėgtus, tarpasmeninių konfliktų išvargintus žmones. Psichosocialinės reabilitacijos centre dirbu su sunkią psichikos negalią turinčiais klientais, stokojančiais vilties ir ieškančiais palaikymo.

Ko reikia, kad žmogus galėtų pats susidoroti su iškilusiais sunkumais?

Kartais visai nedaug – poilsio, prasmingo pasitenkinimą teikiančio užsiėmimo, draugijos, sporto, religijos. Kiekvienas turi atrasti savo jėgų šaltinį ir svarbiausia – veikti, stengtis, kad būtų lengviau. Žinoti neužtenka, reikia daryti. Tiesa, kartais vienam tiesiog neįmanoma susidoroti su sunkumais, būtina kreiptis profesionalios pagalbos.

Žiema turbūt labiau džiaugiasi ne suaugusieji, o vaikai – mes būname prislėgti, pavargę arba apatiški. Ką patartumėte tiems, kuriems visa tai iki skausmo pažįstama?

Pažįstu suaugusių žmonių, kurie žiema džiaugiasi taip pat stipriai, kaip vaikai. Jie geba pasimėgauti mažais dalykais – apsnigtais medžiais, galimybe paslidinėti, eglutės puošimu. Manau, kad daugelis žmonių yra „įsisukę“ į rutiną ir neberanda laiko apsidairyti. Kartais reikia tiesiog sustoti ir skirti laiko sau bei artimiesiems.

Artėja šventės, tačiau jų šurmulys džiaugsmą ir malonumą teikia ne visiems. Kyla klausimas: kaip jas išgyventi?

Išties, per šventes linksma būna ne visiems – ypač sunkiai jas išgyvena vieniši žmonės. Esu pastebėjusi, kad per atostogas (ypač – šventines), padaugėja konfliktų, skyrybų, padažnėja ligos atkryčių. Tyrimai rodo, kad padidėja ir suicido rizika. Žmonėms stresą kelia dienos neapibrėžtumas, neįprasta rutina; net buvimas su artimaisiais, kuomet iškyla nauji ar įsisenėję konfliktai. Kaip kuo ramiau bei pozityviau išgyventi šį laiką? Nenorėčiau pateikti konkrečių patarimų, nes žmonėms padeda skirtingi būdai. Svarbiausia yra rūpintis savimi, prasmingai planuoti savo laiką.

Ko palinkėtumėte mūsų skaitytojams?

Ramybės, bendrumo, optimizmo ir savirealizacijos.

Dėkojame už pokalbį.