Mano gyvenime buvo toks atvejis, kai susižeidžiau ir atsidūriau ligoninėje dėl fizinės traumos. Po operacijos atsibudau palatoje. Jau antrą dieną man ėmė tinti rankos pirštas, prasidėjo skausmai – manau, kad užkrėčiau stafilakoku. Žmona atvežė mano darbo įrankius – švytuoklę, knygą ir t. t. Po kelių valandų vibracine eile pašalinau beprasidedančią infekciją, ėmiau dirbti su palatos „draugais“ – ypač su tuo, kuriam buvo auksinio stafilakoko infekcija. Po dviejų parų jo žaizdos pradėjo gyti, kas labai nustebino gydytojus (jie buvo visiškai bejėgiai). Kitu atveju teko padirbėti su žmogumi prieš sąnarių persodinimo operaciją – viskas sugijo puikiai, nebuvo jokių pūlinių ar infekcijų.

Ar dažnai tenka patarti kitiems sveikatos klausimais? Kokia būna jų reakcija?

Ne, patarimų aš jau nedalinu – neapsimoka. Nesu gydytojas tikrąja to žodžio prasme, negaliu patarti gydytis vaistažolėmis ar vaistais – neturiu teisės. Tačiau visada galiu patarti išmėginti mano metodą kaip papildomą gydymo būdą greta įprastinio. Jis pagreitina išgijimą, vaistų reikia bent dvigubai mažiau. Jei ligonis ryžtasi, galiu jį gydyti ir visai be vaistų – jis turi teisę rinktis. Dar geriau būtų, jei pacientas pats išmoktų šios metodikos. Kaip sako kinų patarlė, „duok žmogui žuvį, ir jis bus sotus vieną dieną. Išmokink jį žvejoti, ir jis nealks visą gyvenimą“. Čia pacientas tampa bendraminčiu, lygiu partneriu, ir todėl draugu... Be galo myliu tokius didžiadvasius žmones...

Ką jaučiate, kai padedate žmonėms?

Sakoma: jei gali – padėk, o dar geriau – išmokyk. Labai mėgstu padėti vaikams, moterims, kiek sunkiau būna pagelbėti vyrams, ir labai sunku (ar net neįmanoma) – seniems. Jie per gyvenimą tiek svetimų energijų-informacinių struktūrų ir infekcijų savo organizme sukaupę, jog tenka rinktis sunkesnį variantą – gydytis per kančią (kančioje sudega klaidų energijos).