Gal galite prisiminti ir papasakoti kokią kuriozišką situaciją?

Yra tokių pasitaikę – gal dėl to, kad stengiuosi supažindinti pacientą su žmogaus daugiamate anatomija, kad vartoju neįprastą diagnostinį įrankį-metodą – biolokaciją (reikia švytuoklės ir tam reikalui sugalvotų japonų vėduoklių tipo diagramų, kurių spinduliuose įrašyti galimų atsakymų variantai), kad galima gydyti be jokių vaistų ar fizinio kontakto. Būna, kad sužinojęs apie savo ligą ir jos priežastį, pvz., lėtinę infekciją ir helmintus, pacientas atsikelia ir išeina, tarstelėjęs, jog tai neįmanoma, nes ligoninėje to niekas nenustatė. Ypač skeptiški ligoniai su aukštuoju išsilavinimu. Yra buvę ir taip, kad po mano diagnozės žmogus dar ilgai mynė ligoninių slenksčius, norėdamas rasti ligos priežastis, o grįžęs išsiderėdavo, kad mokės tik tada, kai palengvės... Pasitaiko vos ne mirtinai išsigandusių pacientų, verkiančių ūsuotų dėdukų... Ligonio prašymu kartą teko gydyti katiną, o tik po to imtis šeimininko... Deja, katino išgelbėti nepavyko, tačiau jis išgelbėjo savo šeimininkę, perėmęs jos onkologiją... Tada pirmą kartą pamačiau, kaip atrodo gyvūno Dvasia – tai neaprašoma ir neapibūdinama.

Stresas – šio amžiaus rykštė. Sakoma, kad dėl visų ligų kalti nervai. Ar su tuo sutinkate? Gal atliekate kokį nors ritualą, kuris Jums padeda sumažinti įtampą ir nusiraminti?

Ar visos ligos „nuo nervų“? Ne, ne visos – kai kurios yra ir „nuo malonumo“. Žinoma, tame rasime dalelę tiesos.

Estijoje gyvenusi gydytoja-ginekologė Luulla Viilma parašė knygų seriją bendru pavadinimu „Atleidžiu sau“. Ji tvirtina, kad yra tik vienas vienintelis stresas – baimė („bijau, kad manęs nemyli“). Jis kaupiasi galvos, kaklo, pečių, krūtinės srityje, rankų plaštakose, o susikoncentravęs iki tam tikro dydžio potencialo, pradeda spazmuoti viską, kas pakliūna į jo poveikio zoną – jutimo organus, centrinę nervų, endokrininę sistemą ir pan. Toks žmogus pradeda reikalauti iš aplinkinių sau meilės, tačiau tuo pačiu kaltina save, kad nesugeba mylėti... Kaltinimas jau yra ugninė pykčio energija, sukelianti atitinkamas ligas. Jis, kaip ir baimė, kaupiasi širdyje ir krūtinės ląstoje. Šis stresas daro žmogų silpną, atveria kelią kitiems stresams į jo organizmą. Visi stresai-baimės virsta pykčio stresu, kuris jau žudo, sukelia nelaimes, piktybines ligas. Luula Viilma savo knygose aiškina, kad žudančią streso energiją galima pašalinti per atgailą, atleidimą ir atsiprašymo ritualą, maldą.