Manote, kad plaukų dažymas pamėgtas tik neseniai? Mokslininkai mano, kad chna ir basma šiam reikalui pradėta naudoti jau beveik prieš septynis tūkstančius metų. Ir, kaip jau tikriausiai spėjote įsitikinti, šių natūralių priemonių populiarusmas nemažėja.

Laiko patikrinta priemonė

Nuo seno dažyti plaukus buvo išimtinai vyrų privilegija: Asirijos valdovai daug dėmesio skyrė savo šukuosenoms. Jie taip pat augino ilgas barzdas. Mėgdžioti juos buvo leidžiama tik geriausiai pasirodžiusiems karvedžiams. Iki mūsų dienų išliko šios karingos tautos molinių lentelių su ilgu augalų, kuriais tais laikais dažydavo plaukus, sąrašu. Gaila tik, kad šiuolaikiniai botanikai sugebėjo nustatyti vos vieną kitą iš jų. Panaši situacija ir kalbant apie Afrikos gentis: nauja plaukų spalva simbolizavo pergalę prieš liūtą. Plaukai dažniausiai būdavo dažomi ochra, tačiau kartais naudoti ir pelenai, sumaišyti su riebalais – tada plaukai tapdavo balti. Šviesiaplaukiai juodaodžiai dar ilgai išmušdavo iš vėžių pirmuosius europiečius, pradėjusius tyrinėti Afriką.

Moterims pirmą kartą pakeisti savo išvaizdą buvo leista Senovės Egipte – čia jos dėvėjo dažytus perukus, kuriuos reikėjo nešioti ant nuskustos galvos. Naudojant chna buvo galima išgauti įvairias spalvas – nuo šiaudų iki tamsaus medaus atspalvio. Ji taip pat naudota (kai kur naudojama ir mūsų dienomis) laikinoms tatuiruotėms – gražiems ornamentams ant rankų piešti.

Be chna Egipte labai pamėgta ir populiari priemonė buvo basma. Ji į šią šalį atkeliaudavo iš Indijos ir Kinijos. Basma buvo labai brangi, todėl tai vertinta lyg gerovės rodiklis: ja plaukus dažydavo tiek vyrams, tiek moterims, tiek vaikams. Naudota ji netgi naminių gyvūnų kailiui.