Visą pasaulį sukausčiusi koronaviruso pandemija įkvėpė suremti pečius ir skirtingų šalių mokslo bei inovacijų atstovus. Neįtikėtina, jog tokiomis ekstremaliomis sąlygomis pavyko pasiekti stulbinamų rezultatų – iki šiol per tokį trumpą laiką nebuvo sukurta nė viena gyvybes gelbstinti vakcina.

Atsakingas ir sudėtingas procesas

Kaip pripažino Lietuvos bendrosios praktikos (šeimos) gydytojų asociacijos prezidentas prof. habil. dr. Julius Kalibatas, net dauguma pasaulio mokslininkų vargiai tikėjo, kad koronavirusinės pandemijos metu vakcina bus sukurta taip greitai.

Anot pašnekovo, ieškant efektyviausio ginklo prieš COVID-19 buvo ne tik suburti šviesiausi pasaulio protai, geriausi šios srities mokslininkai, bet ir investuotos milijardinės lėšos.

„Ir, kaip matome, tokiomis sąlygomis galima padaryti stebuklą. Nes toks greitas vakcinų nuo COVID-19 sukūrimas faktiškai yra mokslinis stebuklas, kokio pasaulyje turbūt nebuvo 100 metų“, – sako profesorius.

Specialistų teigimu, vakcinų sukūrimo procesas yra labai sudėtingas ir ilgas, tam gali prireikti nuo 5 iki 10 metų.

„Pirmiausia nustatoma, koks sukėlėjas kelia pavojų, kokios to sukėlėjo dalys pačios pavojingiausios žmogaus organizmui, po to laboratorijoje vyksta darbas su ląstelių kultūromis, žiūrima, kaip veikiamos ląstelės, naudojant vakciną, koks yra efektas ir pan. Vėliau vyksta darbas su žmonėmis – šis procesas vėl skirstomas į kelias klinikines fazes“, – etapų eiliškumą įvardijo J. Kalibatas.

Nustebino aukštu efektyvumu

Pirma klinikinių tyrimų fazė – kai atrinkus nedidelę dalį savanorių stebima, kaip vakcina veikia žmogaus organizmą, kaip gaminasi antikūnai ir pan. Antros klinikinių tyrimų fazės metu savanorių grupė didinama tūkstančiais, tik šiuo atveju žmonės parenkami pagal skirtingas amžiaus grupes, lytį ir kt. bei stebima, koks vakcinų poveikis šiose konkrečiose grupėse.

Trečiai klinikinių tyrimų fazei parenkamas jau ženkliai didesnis skaičius savanorių – dešimtys tūkstančių žmonių, vienai grupei naudojant vakciną, kitai – placebo injekciją.

„Be abejo, tyrime dalyvaujantys žmonės nežino, kuriai grupei priklauso. Jo metu nustatomas vakcinos efektyvumas – pavyzdžiui, lyginama, koks užsikrėtimų skaičius virusu toje grupėje, kuri gavo vakciną, ir toje, kuri gavo placebą. Ir tik po to jau galiausiai tyrimai atliekami su sergančiaisiais“, – aiškino J. Kalibatas.

Pavyzdžiui, po milžiniškų klinikinių bandymų nustatyta, jog „Comirnaty“ (gam. „Pfizer/BioNTech“), kuri buvo ir pirmoji Amerikos vaistų ir maisto agentūros užregistruota vakcina nuo COVID-19, efektyvumas siekė net iki 96–97 proc.

„Tai išties puikus rezultatas. Nes, kaip žinome, vertinama neblogai, jei gripo vakcinos veiksmingumas siekia 30–40 proc., o jei 50 proc. – tai jau nuostabu“, – palygino profesorius.

Panašiu efektyvumu pasižymi ir beveik lygiagrečiai sukurta „Spikevax“ („Moderna“) vakcina.

Taikinys – pavojingiausias elementas

Šioms vakcinoms sukurti buvo naudojama informacine ribonukleorūgštimi vadinama medžiaga, skirta „nurodymams“ pernešti – populiariai kalbant, šiuos nurodymus organizmo ląstelės panaudoja spyglio baltymui, kuris yra ir ant viruso, gaminti. Tada imuninės sistemos ląstelės (B-limfocitai) gali pagaminti antikūnus prieš spyglio baltymą, kad padėtų kovoti su virusu.

„Nustatyta, kad būtent spyglio baltymas yra pats pavojingiausias – jam padedant koronavirusas prisitvirtina prie ląstelės, prasiskverbia į ją ir į jos „kompiuterį“ įveda savo genetinę informaciją, o po to pradeda gaminti koronavirusus. Koronavirusai ląstelę susprogdina ir lenda į kitas sveikas ląsteles, jas toliau užkrėsdami, – sudėtingą spartaus užsikrėtimo koronavirusu procesą iliustravo J. Kalibatas. – Tad kuriant vakcinas buvo paimta dalis tos koronaviruso genetinės informacijos, to genomo, kuris koduoja viruso spyglio baltymo sintezę. Šis fragmentas modifikuotas, sukurtas informacinės ribonukleininės rūgšties fragmentas apvelkamas lipidų nanodalelėmis ir, vakcinai patekus į organizmą, ląstelės pradeda gaminti ne virusą, o konkrečiai spyglio baltymą. Tada organizmo imuninė sistema savo ruožtu pradeda gaminti antikūnus, kurie nukreipti prieš svarbiausią koronaviruso dalį – spyglio baltymą.“

Išbandyti įvairūs metodai

Tuo metu kitų gamintojų vakcinoms („AstraZeneca“ – „Vaxzevria“, Rusijos N. F. Gamaleya nacionalinio epidemiologijos ir mikrobiologijos centro – „Sputnik V“, „Johnson & Johnson“ – „Janssen“) kaip pagrindas naudojamas nepavojingas beždžionių arba žmogaus adenovirusas.

„Iš adenoviruso pašalinama tam tikra genomo dalis ir vietoje jos įvedamas būtent tas informacinės ribonukleininės rūgšties fragmentas, kuris aktyvuoja spyglio baltymo gamybą. Rezultatas – tapatus: kai adenovirusas patenka į ląstelę, joje užsukamas spyglio baltymo gamybos procesas“, – aiškino medikas.

Dar kita dalis gamintojų pasirinko paprastesnį metodą, kai vakcinoms prieš COVID-19 naudojamas inaktyvuotas virusas.

„Tai yra inaktyvuotas koronavirusas įvedamas į organizmą ir imuninė sistema prieš jį pradeda gaminti antikūnus. Tad kai užsikrečiama tikruoju virusu, imuninė sistema jau būna pasirengusi – ji iš karto sureaguoja, ir antikūnai pradeda naikinti virusą“, – komentavo pašnekovas.

Būtent tokiu principu sukurta Lietuvoje ne taip plačiai žinoma Prancūzijos ir Austrijos biotechnologijų laboratorijos „Valneva“ vakcina. Šiuo metu tiek mūsų šalyje, tiek Europoje daugiausia naudojamos „Comirnaty“, „Spikevax“, „Vaxzevria“ bei „Janssen“ vakcinos.

Baimes sėja patikimų žinių stygius

Profesoriaus J. Kalibato pastebėjimu, skirtingų tipų vakcinos pasižymi ir skirtingu veiksmingumu – antai sukurtosios adenoviruso pagrindu efektyvumu šiek tiek nusileidžia informacinės ribonukleininės rūgšties pagrindu sukurtoms vakcinoms, todėl pastarąsias mieliau renkasi ir didesnė besivakcinuojančių žmonių dalis.

Pašnekovas neneigė, jog padaryta didžiulė žala ir pasėta nepagrįstų baimių, siekiant sukelti nepasitikėjimą vakcinomis, kai buvo viešai eskaluojama, kad jos sukurtos per pernelyg trumpą laiką, todėl esą nepatikrintos, nepatikimos ir nežinomas jų poveikis, kuris galbūt pasireikš po metų ar kelerių.

Vis dėlto didesnė žmonių dalis, mediko nuomone, vakcinacijos baiminasi dėl galimų šalutinių poveikių, nors vėlgi vertinant sudėtines vakcinų dalis būtų sunku išskirti, kurioms jų, pavyzdžiui, galėtų išsivystyti ypač sunkios alerginės reakcijos.

„Ir moksliniai tyrimai parodė, jog tokios sunkios alerginės reakcijos, kaip anafilaksinis šokas, perdėm retos, vos keli atvejai milijonui vakcinų dozių. Galiausiai anafilaksinis šokas taip pat yra gydomas“, – sako medikas.

Vaistai – kaip papildoma priemonė

Savo ruožtu apie tikruosius galimus šalutinius poveikius informuojanti Europos vaistų agentūra nustato, ar yra priežastinis ryšys su vakcina: tai padeda atmesti galimybę, kad poveikis atsitiktinis, arba kad jį sukėlė su vakcina nesusiję veiksniai, pavyzdžiui, liga arba net pats nerimas dėl skiepo.

Pastaruoju metu vis garsiau kalbama ir apie medikamentinio koronaviruso gydymo galimybę – kai kurios farmacijos kompanijos jau ėmėsi žygių, kad vaistai nuo COVID-19 būtų užregistruoti bei galėtų pasirodyti rinkoje.

„Mokslinėje spaudoje apie tai jau pasirodė straipsnių. Dėl savo imunomoduliacinio poveikio vaistai nuo koronviruso sustiprina imuninės sistemos atsaką, tad jų efektas turėtų būti išties labai geras. Vis dėlto tokie vaistai neapsaugos nuo pačios ligos, jie bus vartojami, kada žmogus jau užsikrėtęs koronavirusine infekcija. Tad tai gali būti tik kaip papildoma priemonė – skiepų jie neatstos. Vakcinacija šiuo metu yra vienintelis būdas siekiant sustabdyti koronavirusinės infekcijos plitimą“, – pabrėžė profesorius J. Kalibatas.