Leidyklos VAGA išleistoje, santykių pokyčiams įkvepiančioje psichoterapeutės Daphne de Marneffe knygoje „Kliūčių ruožas: santuoka ir menas būti kartu“ aptariami išbandymai, tenkantys krizę išgyvenančiai porai, kai sutuoktinių asmeniniai poreikiai kaktomuša susiduria su iš šeimos santykių kylančiais reikalavimais. Knygoje analizuojamos dažniausiai santuoką kamuojančios bėdos: finansiniai nesutarimai, sunkumai, kylantys piktnaudžiaujant alkoholiu ar narkotikais, tėvystės rūpesčiai, išgaravusi aistra, besiartinanti senatvė bei daugelis kitų. Autorė, supynusi mokslinių tyrimų duomenis, pokalbius su žmonėmis ir klinikinę patirtį, skvarbiu žvilgsniu išanalizavusi kasdienį vyrų ir moterų elgesį, šioje knygoje pateikia įvairių būdų, kaip spręsti santuoką užklupusias problemas, ir drąsina sutuoktinius nepaliauti siekti gyvastingos, darnios ir meilės sklidinos būties. 

Apie tai, kodėl santykiuose svarbu kalbėtis ir puoselėti emocinį saugumą, ne vengti konfliktų, o stengtis juos spręsti, kalbamės su porų psichologu, konsultantu, lektoriumi Mykolu Trunce. 

Neretai kai kurios poros linkusios teigti, jog niekada nesipyksta arba supranta vienas kitą iš pusės žodžio – ar iš tiesų laimingų santykių pagrindas yra tarpusavio skirtumų ir konfliktų nebuvimas? 

Kiekvienas esame unikalus ir nepakartojamas. Turime skirtingus poreikius, vertybes, nuostatas ir įsitikinimus, taip pat skirtingą gyvenimišką patirtį ir traumas. Kad esame skirtingi – normalu, dėl to konfliktai neišvengiami. Nenormalu yra nesimokyti gyventi darnoje ir taikoje su tais skirtumais. Todėl būtini taikaus konfliktų sprendimo įgūdžiai. 

Ar tuomet galima teigti, kad viena pagrindinių porų skyrybų priežasčių – nemokėjimas atvirai kalbėtis ir taikiai spręsti konfliktų? Jeigu augome šeimoje, kurioje konfliktai tarp tėvų buvo nutylimi, emocijos užgniaužiamos arba, priešingai, jos virsdavo per kraštus (fizinio, emocinio smurto ar alkoholizmo protrūkiais), kaip galime išmokti taikių konfliktų sprendimo įgūdžių patys? 

Tai, ką dažniausiai matėme augdami savo tėvų ar senelių šeimose, galima laikyti paklusimo modeliu. Lygiaverčių santykių mokomės tik dabar. Jeigu suprantame, jog neturime pakankamų gebėjimų kurti laimingus santykius poroje, vis tiek galime juos įgyti. Kaip sveikimas nuo alkoholizmo prasideda nuo prisipažinimo „aš esu alkoholikas“, taip ir gebėjimai kurti saugią erdvę poroje prasideda nuo prisipažinimo – „aš nemoku gyventi darniai su savo antra puse“. Tik tada galima pradėti savęs pažinimo ir tobulinimo kelią, kuriuo einant išugdomi geri gebėjimai kurti laimingus santykius. 

Pasak knygos „Kliūčių ruožas“ autorės Daphne‘s de Marneffe, lengvi pokalbiai –juokai, nusistovėję papročiai, bendros akimirkos su vaikais, apsikeitimas naujienomis, žaismingi seksualiniai pasiūlymai, meilės žodžiai – tai šeimos džiaugsmo šaltinis. Ji siūlo nepaskęsti rutiniškuose darbuose ir kasdien skirti vienas kitam dėmesio. Ar sutiktumėte, kad kartais darbai ir kasdieniai rūpesčiai dažnai užgožia santykių prasmę? 

Bendras gyvenimo tikslas yra būtinas. Kai per savo konsultacijas porų paklausiu, kodėl žmonės kuria šeimas, dažniausi atsakymai būna tokie: vyrų – „giminei pratęsti“, moterų – „kartu lengviau“. Taigi sutuoktinių supratimas skiriasi, o tai reiškia, kad jeigu kasdieniame elgesyje vadovaujamasi savo įsivaizduojama šeimos paskirtimi, tai ir abiejų elgesys skiriasi. O jeigu sutuoktiniai ar pora vienas kitą mažai toleruoja ir mano, kad kiekvieno įsitikinimai yra teisingiausi, tuomet dažnai priekaištauja, menkina, žemina, kaltina vienas kitą – o visa tai skaudina. 

Mano manymu, šeima kuriama tam, kad būtų sukurta saugi emocinė erdvė poroje. Jeigu sutuoktiniai sutaria dėl šio tikslo, tuomet gali dėti pastangas tokią erdvę sukurti. Jeigu pora apie tai negalvoja, paprastai nieko ir nedaro – tikisi, jog antroji pusė dės pastangas, nes mano, kad santykių kokybė priklauso tik nuo kitos pusės. Tačiau jeigu abi pusės poroje sutaria dėl šio tikslo, tuomet nesunku vienas kito paklausti: kaip praėjo diena? Kaip tau pavyko tas... ? Kaip tu jautiesi? Kuo galėčiau tau padėti? Taip pat išreiškšti dėkingumą vienas kitam už tai, ką jis ar ji padarė dėl šeimos, vaikų, namų ir vienas kito. Galiausiai tokia pora priima vienas kitą kaip tobulėjančius ir stengiasi padėti vienas kitam. 

Psichoterapeutės Daphne‘s de Marneffe teigimu taip pat labai svarbu, ar pajėgiame būti vieni ir nejausti baimės net ir kurdami santykius. Be to, ji pastebi, kad „ten, kur negatyviai elgiamės su savo antrąja puse, ten negatyviai elgiamės su savimi.“ Todėl visų pirma svarbu susivokti, koks mūsų santykis su pačiu savimi. Ar pritartumėte šiai minčiai? 

Rašytojas S. O. Covey’us knygoje „Septyni efektyvių žmonių įpročiai“ pateikia svarbią mintį – žmogus per gyvenimą turi pereiti tris savarankiškumo stadijas. Pirmoje, vaikystės stadijoje esame priklausomi nuo tėvų. Antroje stadijoje, jau suaugus, turime išmokti gyventi savarankiškai ir būti nepriklausomi. Trečioje, santuokinio gyvenimo stadijoje – turime išmokti būti savarankiški kartu būdami priklausomybėje. 

Tvirta, lygiavertė partnerystė yra grindžiama kiekvieno asmens savarankiškumu ir savanorišku įsipareigojimu gyventi kartu. Todėl abi pusės turi ugdyti įvairius gebėjimus: valdyti stresą, spręsti problemas, įveikti gyvenimo iššūkius, kurti saugią erdvę poroje, sėkmingai ugdyti vaikus. Tačiau neturėtume pamiršti savęs. Vienas iš bendrų santuokos tikslų – padėti vienas kitam augti ir tobulėti. 

Kaip santykiuose galima suderinti savarankiškumą ir priklausomybę? 

Išskirsiu keletą sutuoktinių pozicijų poroje. Pirma pozicija, kai vienas yra stiprus ir savarankiškas, o kitas prie jo prisitaiko, tačiau išlieka savarankiškas ir nepriklausomas. Antra pozicija, kai vienas iš poros gyvena kito gyvenimą. Pvz. visą laiką galvojama apie savo antrąją pusę, ar jis pavalgęs, ar nesušalęs, ko norėtų vakarienės, ką dar gali padaryti dėl jos ir t. t. Toks gyvenimas nemalonus nei vienam, nes prarandamas santykis su savimi, o kita pusė negali pabūti viena su savimi. Kai tarp sutuoktinių atsiranda įtampa ir jie pradeda konfliktuoti, abu jaučiasi blogai. Na, o jeigu tenka skirtis, tai sutuoktiniui, kuris jaučiasi priklausomas nuo antrosios pusės, atrodo, jog „žemė slysta iš po kojų ir nebėra jokios prasmės gyventi“. Tai pačios skaudžiausios skyrybos. 

Teisingiausia poroje – trečia pozicija, kai du lygiaverčiai, savarankiški ir nepriklausomi žmonės, galintys gerai gyventi po vieną, kartu gyvena dar geriau. 

Kokios poros dažniau kreipiasis pagalbos į specialistus – nuoširdžiai norinčios spręsti santykiuose iškylančius sunkumus, ar tos, kurios tikisi, kad psichologas ar psichoterapeutas išspręs jų problemas? 

Specialisto pagalbos dažniausiai kreipiasi tos poros, kurios pripažįsta, jog susidūrė su problema. Kitas požymis – abi pusės poroje turi norėti atkurti darnius santykius ir išsaugoti šeimą. Problemos sprendimo dažniausiai jie patys nežino. Bando taip, bando kitaip, bando dar kitaip – nepavyksta. Tačiau nereiktų per ne lyg nusivilti, visuomet galima kreiptis į specialistą, porų psichologą, kuris padėtų surasti problemos sprendimą. 

Kokie santykių požymiai rodytų, kad pora priėjo ribą, kuomet patiems ją sunku sekasi išspręsti ir galbūt vertėtų apsilankyti pas specialistą? 

Kuomet santykiuose dinsta pagarba ir vietoje jos atsiranda panieka, ruoškitės skyryboms. Jeigu panieka dar silpna, santykius galima išgelbėti. Tačiau jei ji yra vidutinio stiprumo ar stipri, santykių išgelbėti gali ir nepavykti. Panieka dažniausiai atsiranda tada, kai širdis yra tiek sužalota, jog vien tik mintis apie antrą pusę, kuri mane įskaudino, sukelia pasibjaurėjimą. Tokių santykių išgelbėti nebeįmanoma. Dar ankstyvesni požymiai: dingęs noras stengtis dėl kito, nenoras bendrauti, užsidarymas, vengimas būti kartu, pasinėrimas į darbą ar laiko leidimas ne su šeima ar savo antrąja puse, o su draugų kompanija.