Tokie materialūs dalykai, rodantys žmogaus pasiekimus ir padėtį visuomenėje, kaip karjera, geras atlyginimas, naujas automobilis ar nuosavas namas, yra dažnai siejami su laimės indeksu ir gyvenimo prasme, bet visa tai gali neteikti džiaugsmo, jei žmogų užklumpa liga, netekties jausmas ar sielvartas.

Kaip tamsią naktį švyturys rodo kelią audros blaškomam laivui, taip gyvenimo prasmė suteikia jėgų ir vilties tada, kai atrodo, kad visi apleido ir atsuko nugarą. Kas aš esu, kodėl elgiuosi taip, jei viskas beprasmiška, kodėl jaučiuosi atstumtas ir nelaimingas – bent kartą gyvenime iškyla tokie klausimai, į kuriuos nėra lengva atsakyti. Kol žmogus neranda ramybės ir susitaikymo su savimi, tol jį griaužia nerimo kirminas ir įvairios abejonės.

Gyvenimo prasmės nematymas gali temdyti kasdienybę. O ilgalaikė emocinė įtampa gali būti siejama ir su lėtiniu nuovargiu, išsekimu, nuoboduliu, įspūdžių skurdumu, nebaigtais darbais ir neištesėtais pažadais sau. Gali prasidėti nemiga, sutrikti dėmesys ir sumažėti darbingumas, net neįtariant tikrosios priežasties.

Psichologas ir dėmesingumo mokytojas Paulius Rakštikas teigė, kad gyvenimo prasmės klausimas paliečia kiekvieną mąstantį žmogų. Kartais tai smalsiai skambantis klausimas, kartais filosofiškai, o kartais tai gali būti į neviltį varanti, didelę įtampą sukelianti nežinomybė.

Aptardamas dažniausiai iškylančius klausimus, kurie neduoda ramybės daugeliui žmonių, psichologas P. Rakštikas ragina pažvelgti į save šiek tiek iš šalies.

Kur slypi gyvenimo prasmė?

Tai, kaip mes mąstome, lemia psichologinį atsparumą, pasitenkinimo gyvenimu jausmą ir formuoja prasmės suvokimą arba beprasmybės jausmą.

Visi esame girdėję, kad gyvenimo prasmė kiekvienam skirtinga. Ji gali būti vis kitokia, priklausomai nuo žmogaus lyties, amžiaus, profesijos, netgi nuo metų laikų, nuo konkrečios dienos ar valandos. Tad svarbu ne gyvenimo prasmė apskritai, o kurio nors asmens gyvenimo prasmė. Tai nesunku įrodyti kad ir tokiu pavyzdžiu. Paklauskime kelių praeivių, sutiktų vasarą Palangoje, kodėl jie čia atvažiavo. Ko gero išgirsime, kad kažkas atvyko užsidirbti, o kažkas – pailsėti ar pasilinksminti. Šis pavyzdys apie vasarą Palangoje, tai – mūsų gyvenimas, šiai viešnagei visi turime skirtingus paaiškinimus. Tai padeda suprasti, kad kiekvieno sau įvardinta prasmė yra subjektyvi.

Ar tai reiškia, kad negalime įvardinti universalių dalykų, kurie gali būti prasmė visiems žmonėms?

Šiuos universalius dalykus žmonija bando įvardinti tūkstančius metų. Įvairios filosofijos kryptys, religijos ir dvasinės praktikos, politinės santvarkos ar kultūros – visi savaip stengiasi apibrėžti universalius dalykus. Prasmė gali būti nusakoma kaip harmoningas santykis su gamta, visata ar dievais, estetinių ar dorinių normų laikymasis, laimės ar malonumo siekis, galios ir šlovės troškimas ar jos atsisakymas, laisvės ir išsivadavimo nuo kančios ieškojimas, noras atsisakyti bet kokių mąstymo standartų. Gyvenimo prasmė gali būti siejama ir žemiškesniais dalykais: šeimos kūrimas ir harmoningų santykių su artimaisiais puoselėjimas, savirealizacijos ir kūrybos siekis, net ir pinigų ir įtakos troškimas, akivaizdu, kad tampa nemažos žmonių dalies prasme kasdien keltis.

Apibendrinant visa tai galima pavadinti pasitenkinimo gyvenimu siekiu. Bet turime suvokti svarbesnį dalyką už pačią prasmę: ar pastebiu savo dalyvavimą šiame gyvenimo prasmės pasirinkime? Kokią prasmę renkuosi ir kaip stipriai ją jaučiu?

Kaip nėra teisingo atsakymo, kodėl reikėtų važiuoti į Palangą, taip nėra teisingo atsakymo, kokia gyvenimo prasme geriau tikėti. Vienos psichoterapijos mokyklos kūrėjas, austrų neurologas ir psichiatras Viktoras Franklis teigė, kad suaugusio žmogaus gyvenime svarbiausias yra prasmės siekimas ir atradimas.

Šis principas tapo mokslininko, ištvėrusio Antrajame pasauliniame kare koncentracijos lagerio žiaurumus, gyvenimo ir kūrybos šerdimi. Sukūręs vieną pirmųjų egzistencinių psichoterapinių sistemų, jis iškėlė dvasinio matmens svarbą žmogaus gyvenimui ir ypač jo sveikatai. Savo teoriją V.Franklis pavadino logoterapija – sistema, padedančia žmogui ieškoti savo gyvenimo prasmės ir ją atrasti. Apie tai, kad nėra teisingo atsakymo, kokia gyvenimo prasme geriau tikėti, V.Franklis savo knygoje „Žmogus ieško prasmės“ retoriškai klausė: ar gali egzistuoti pats geriausias ėjimas šachmatų žaidime? Beje, šią knygą labai rekomenduoju visiems.

Ar egzistuoja kažkoks teisingas būdas, kaip kurti prasmę?

Įvairūs tyrimai sako, kad taip. Pavyzdžiui, religingi ir dvasingi žmonės jaučia didesnį pasitenkinimą gyvenimu, lengviau ištveria sunkumus. Ir čia kalbu ne apie konkrečią religiją, bet apie tikėjimo daromą įtaką. Taip pat tie, kurie dirba padėdami kitiems ar gyvena artimose bendruomenėse, dalijasi giliu prasmės pajautimu. Šioje vietoje lengva klaidingai suprasti esminę žinią, kuri tikrai nereiškia, kad dabar turite tapti religingi ar pradėti kurti šeimą. Esmė slypi ne tik pačioje prasmėje, bet kiek aš tą prasmę jaučiu. Trumpiau tariant, už prasmės objektą svarbiau prasmės jautimo stiprumas. O jei ši prasmė bus dar susijusi su artimaisiais, dvasingumu ar pagalba kitiems – bus dviguba nauda.

Bet koks objektas, kuris gali būti viena ar kita forma atimtas, nėra amžinas. Pavyzdžiui, visi suvokia, kad pinigai gali būti išleisti, pavogti, nuvertėti per krizę. Todėl jei sureikšminame jų prasmę, tai tampa pavojinga mums patiems. Lygiai taip pat – jei suabsoliutiname savo darbą ar net šeimą, tai gali turėti žalingą poveikį. Geriau prasmę sukurti laisvei, kuriai kartais padeda pinigai, o ne patiems pinigams. Geriau prasmę sukurti galimybei dirbti ir būti naudingam, nei konkrečiam darbui ir pareigoms. Geriau prasmę sukurti pasitikėjimu ir geranoriškumu grįstiems santykiams, o ne šeimos nariams savaime. Tokiu būdu tai, kas teikia prasmę, negalės būti atimta.

Kuo prasmė labiau egoistiška (malonumo siekis, turtas, valdžia, įtaka visuomenėje), tuo daugiau rizikos. Juk galime suvokti, kad siekti daug pinigų nėra blogai. Bet jei šį siekį iškeliame virš kitų, labai rizikuojame. Pavyzdžiui, artimiesiems liks mažiau laiko, santykiai bus silpnesni, o jei santykiai bus silpnesni – tai nesukurs mums artumo jausmo, kurio nenusipirksi už jokius pinigus.

O ką pasakytumėte žmogui, kuriam sunku įsivardinti gyvenimo prasmę arba jos visai nejaučia?

Yra normalu nejausti gyvenimo prasmės. Šis beprasmybės jausmas gali sustiprėti, kai mums mažiau sekasi, kai patiriame sunkumų, kai matome daug neteisybės aplinkui. Perfrazuojant vieną posakį, galima pasakyti – tu gali tikėti, kad yra gyvenimo prasmė arba gali galvoti, kad jos niekada nebuvo ir nebus. Abiem atvejais tu esi teisus. Tokia išvada mums sako tai, ką minėjau pradžioje: mūsų mąstymas sukuria arba panaikina prasmę, savaime ji neegzistuoja. Tai gali skambėti pesimistiškai, bet yra viskas priešingai. Jei savaime prasmės nėra, mes ją galime sukurti sau naudingu būdu.

Sukūręs mokslą apie gyvenimo prasmę garsus psichiatras V.Franklis yra pasakęs, kad svarbu ne tai, ko mes dar laukiame iš gyvenimo, o daug svarbiau yra tai, ko gyvenimas laukia iš mūsų. Todėl svarbu neprarasti realybės jausmo.

Kokiais gyvenimo atvejais suintensyvėja prasmės paieškos? Kaip tai siejasi su nerimo jausmu, nervine įtampa?

Turbūt visi esame pajutę, kad sunkesniais gyvenimo periodais galvoje išnyra ir daugiau egzistencinių klausimų. Juk apie gyvenimo prasmę paklausus žmogaus žaidžiančio tinklinį paplūdimyje, gausime kitokius atsakymus nei uždavus jį žmogui, laukiančiam tyrimo rezultatų onkologijos skyriuje. Taigi, gyvenimo aplinkybės, tam tikra situacija gali daryti didelę įtaką – nuo to priklauso, kada, kiek ir kokiu intensyvumu šis klausimas sugrįžta.

Ne tik aplinkybės, bet ir žmogaus augimas, tam tikros vidinės krizės, kurias išgyvename visi, taip pat gali sutelkti dėmesį į prasmės klausimą. Kai kalbuosi su ką tik iškeptais studentais apie jų gyvenimo viziją, girdžiu daug planų: įgyti gerą išsilavinimą, pagyventi užsienyje, įsikurti gražioje vietoje dideliame name, sukurti didelę laimingą šeimą. Jiems tikrai atrodo, kad laiko turi užtektinai, nes visas gyvenimas dar prieš akis. Bet po gero dešimtmečio didelė dalis jų patiria nerimo jausmą: ale tikrai nespėju! Tuomet iškyla pasirinkimo klausimas: ką rinktis iš įvairių galimybių, jei akivaizdu, kad gyvenimas yra pernelyg trumpas.

Ar tiesa, kad atradęs savo asmeninę gyvenimo prasmę žmogus yra psichologiškai ramesnis, stabilesnis ir produktyvesnis?

Prisiminkime Palangos pavyzdį. Kas būtų, jei nuvyktume ten ir savęs klausinėtume: „Ką man čia veikti?“. Galėtume dienų dienas klaidžioti po Palangą, nes niekaip nenuspręstume, ar keliauti į muziejų, ar į paplūdimį, ar dar kur nors. O žiūrėk, jau laikas namo. Jei atsakymą turiu iš anksto, tuomet galiu mėgautis ta veikla, kuri man atrodo prasmingesnė. Atsakymo (prasmės) turėjimas ir jutimas išlaisvina mus iš abejonių, todėl galime būti laimingesni ir suteikti daugiau naudos kitiems.

Kaip padėti žmogui, kuris nemato gyvenimo prasmės? Kokį veiksmų kompleksą siūlytumėte?

Vienas dalykas, jei gyvenimo prasmės klausimas iškyla tam tikru momentu, o kitas dalykas, jei šis klausimas nuolat persekioja mus. Pirmu atveju tai netrukdo gyventi, antru atveju tai priverčia mus kentėti. Tokiam žmogui pasakyčiau du svarbius dalykus. Pirmas skamba taip: yra normalu kelti sau prasmės klausimus ir nerasti atsakymo. Nieko tokio kartais pajusti beprasmybės jausmą. Leiskime šiam jausmui pabūti. Šiuo atveju aš primenu žmogui, kad jis turi sau leisti jausti tai, ką jaučia. Juk dažnai apimtas beprasmybės žmogus jaučia kaltę, kad yra ne toks šaunus kaip kiti, kurie tarsi žino visus atsakymus. Nieko panašaus. Tai normalu, leiskime pasisvečiuoti beprasmybei.

Antras dalykas skambėtų taip: jei leidome sau pagyventi su tuo jausmu, vadinasi, galime savo dėmesį nukreipti į tai, kas mus skatina gyventi – tai veikla. Neužsidarykime. Tęskime darbus, paklauskime artimųjų, kuo galime būti naudingi kitiems. Galime ieškoti būdų padėti ir nepažįstamiesiems, nelaukdami Kalėdų akcijų: skirkime savo laiko vienišiems senjorams, vaikams ar pasikvieskime kaimyną į svečius be jokios priežasties. Prasmė neegzistuoja savaime, ji gimsta santykyje su kažkuo. Sutikę ją santykyje su kitais, pajusime ją ir santykyje su pačiu savimi. Ir beprasmybės nereiks išvaryti, ji bus seniai pati išėjusi.

Kokias mūsų kultūroje nuo senų laikų naudojamas natūralias priemones galite įvardinti kaip naudingas patiriantiems nervinę įtampą?

Tai, kas anksčiau buvo kaip kaimo žiniuonių ar žolininkų sukaupta patirtis, tampa šiuolaikinio mokslo, fitoterapijos atradimu. Tyrimai patvirtina, kad tam tikri augalai turi daug biologiškai veiklių medžiagų, kurios stiprina nervų sistemą ir visą organizmą.

Dažnai jaučiantiems nerimą, įtampą, nerandantiems vidinės ramybės ypač naudingi augalai, kurie padeda nervų sistemai adaptuotis prie stresinių situacijų, gerina miego kokybę. Pavyzdžiui, yra žinomas, mokslo ir laiko patikrintas derinys iš ramunėlių, melisų, pipirmėčių, apynių ir valerijonų.

Mūsų protėviams vaistažolės teikė atgaivą kūnui ir sielai, prisidėdamos prie ramybės pojūčio. Tai gali būti papildoma priemonė ir šiuolaikiniam žmogui.

Partnerių turinys