Radau Jūsų skiltį www.sveikata.lt. Nutariau parašyti. Turiu galimybę darbe pabendrauti su psichiatrais (dirbu specifinėje med. įstaigoje), tačiau kažkaip nesinori darbe. Aš pati manau, kad turiu problemą, labai noriu jos atsikratyti, nes jaučiu, kad jau imu pati savęs nekęsti ir nebesusitarti su savimi. Ir visaip stengiuosi "dirbti su savimi" - veju mintis šalin, pati sau mintyse kartoju "baik", "nesąmonė" ir t.t. Bet viskas grįžta ir kaip užburtas ratas.

Turiu pastovų nerimą, dėl visko. Į viską reaguoju per stipriai padidintą stiklą. Dėl kiekvienos smulkmenos greit susinervinu. Didžiausias nerimas ligos. Regis sergu visomis. Nenoriu žiūrėti sveikatos laidų, bet vis tiek jas žiūriu. Išgirdus, kad kažkur kažkas susirgo (iš artimesnės aplinkos) tarkime vėžiu, man tuoj pat tinka visi simptomai. Lakstau pas gydytojus tikrai per dažnai. Turiu keletą dalykų, kuriuos nuolat stebiu (skydliaukės mazginė striuma, tulžies pūslės polipai, mastopatija). Kasmet darausi tyrimus. Viskas kaip ir gerai. Bet begalė kitų dalykų. Ten skauda, kitur skauda. Ir prasideda stresas. Ėda mintis, kad tai kažkas rimto, nepagydomo ir t.t. Jau sarmata kreiptis pas šeimos gydytoją dėl vienokio ar kitokio skundo. Kiekvienas apgamėlis ar spuogelis kelia nerimą. namų augintiniui ištraukiau erkę ir savaitę laiko neradau ramybės - ar užkrėsta, o jei susirgs, o jei numirs... Viską suvokiu, suprantu, kad tai tikrai liguista, tačiau nežinau kaip sau padėti. Gal man jau reikalinga rimta psichoterapija ar medikamentinis gydymas? Pati sau jau atrodau kvailai ir kaip minėjau - pati sus savimi nebesusikalbu. Man turbūt jau diagnozė :) Juokas, aišku, pro ašaras.
 

Sveiki,

Kaip supratau iš Jūsų laiško, imate nerimauti dėl savo nerimo, suprantate, kad į kasdienio gyvenimo situacijas reaguojate perdėtai, minite netgi neapykantą sau. Nuolat patiriate stresą, išgyvenate gėdą kreiptis į šeimos gydytojus, nes Jūsų nuomone tai darote per dažnai.