Kai sakote, kad kažką darote perdėtai, liguistai, tai su kuo lyginatės? Nemanau, kad kasmet darytis sveikatos tyrimus yra liguista, o štai jeigu tą darytumėte kasdien, be jokio rimtesnio pagrindo (ar kas savaitę) jau galima būtų laikyti beprasidedančio sutrikimo požymiu.

Kita vertus, rašote į šią skiltį taip pat ne be reikalo. Jaučiate, jog toks nerimas dėl savo sveikatos ima Jums trukdyti. Akivaizdu, jog labai daug dėmesio skiriate įvairiems kūno pojūčiams „Ten skauda, kitur skauda“, stebite skydliaukę. Kadangi kasdien stebite, daugiau ir pastebite, pajuntate net menkiausią pojūtį (skausmelį). Negana to tokius savo pojūčius imate interpretuoti kaip kokios nors rimtos ligos simptomus, tuomet kyla nerimas (arba nuolat jaučiate įtampą). Nerimas, o juo labiau stresas visuomet yra lydimas fiziologinių pojūčių, o nuolat patiriant stresą ar nerimą išties galite pradėti sirgti. Juk esate girdėjusi posakį, kad „visos ligos nuo nervų“, suprask, nuo nervinimosi, nerimo, patiriamos įtampos. Mintis tikrai ne iš piršto laužta.

Kai žmogus nebežino kaip sau padėti (kaip rašote Jūs), būtent tuomet reikalinga psichologo ar psichoterapeuto pagalba. Psichologas konsultuoja ir sveikus žmones, kuriems kyla rūpesčių ir jie atvyksta išmokti kaip su tais rūpesčiais tvarkytis. Kuo anksčiau žmogus kreipiasi pagalbos, tuo lengviau jam padėti. Kad kreiptis į psichologą visai nebūtina įtarti sau kokios nors diagnozės. Medikamentinio gydymo Jūsų atveju rinktis tikrai neskubėčiau, o štai su psichologu ar psichoterapeutu pasikalbėkite, juk pas šeimos gydytoją jau buvote ne kartą. Suprantu, kad nedrąsu kalbėti su kolegomis darbe. Kita vertus, už Jūsų klausimo „Gal man jau reikalinga rimta psichoterapija ar medikamentinis gydymas?“ tarsi slypi ne tik nerimas, bet ir tam tikra gėda kreiptis į psichikos sveikatos specialistus. Tarsi „rimtos“ terapijos (o ar būna nerimtų?) reikalingumas būtų kokia nors katastrofa.