Šiandien ypatingai saulėta, šeštadienis. Esu namuose. Niekur neinu, nors mieste kaip niekada gausu pramogų. Nežinau kodėl, bet širdyje ypatinga tuštuma, šiandien ypatingai jaučiu vienatvės jausmą. Labai sunku, toks stiprus liūdesys, kad nekantriai laukiu pirmadienio, kada vėl visi dirbsim ir vienatvei laiko neliks.

Turbūt vis dar myliu jį. Niekaip nesuprantu, kodėl negaliu taip ilgai jo pamiršti, dar du mėnesiai ir jau bus lygiai metai, kai jis mane paliko. Aš metus neišsigydau žaizdos širdyje... Kiek dar gali tai trukti? Juk tiek daug turiu veiklos, atrodau puikiai, esu mylima bendradarbių, nepriekaištingos figūros, paties aukščiausio įvertinimo aukštuoju išsilavinimu, turiu krūvas darbų, užsidirbu, gyvenu nuosavame bute, esu jautri kitų atžvilgiu, todėl mielai patariu draugėms apie gyvenimą ir meilę, grožį ir sveikatą, nes tą išmanau, bet pati pagalbos sau suteikti niekaip negaliu...Man vis dar skauda, aš vis dar galvoju apie vyrą, kuris net nėra vertas manęs, kuris yra anksčiau išsiskyręs, palikęs žmoną su dviem vaikais, šiaip ne taip baigęs tik vidurinę, nedžentelmeniškas, uždaras, egoistas, purtosi galvodamas apie antrą šeimą, „basas“, neišvaizdus, susipykęs su sportu, paliegęs, fiziškai labai menkas, nuolat zirziantis ir burnojantis, kad kiti aplink yra trenkti... vienu žodžiu, aš vis dar negaliu pamiršti absoliutaus nevykėlio.. Žinoma, nevykusiu galiu jį vadinti visą mūsų draugystės laikotarpį, išskyrus pirmuosius tris mėnesius, ir būtent jų man nepavyksta išmesti iš galvos. Tuo metu jis buvo ne savimi ir toks jis man labai patiko, bet kuomet atvirto atgal į savąjį AŠ, prasidėjo konfliktai, kurie tęsėsi 1.5 metų.