Visai neseniai, prieš savaitę, susipykau su anksčiau minėtuoju draugu su privalumais dėl vieno pasakyto žodžio, kurį jis priimė kaip įžeidimą, nors taip nebuvo. Nutraukėme visus ryšius (kame visai nėra logikos – du metus ten pat mokysimės, draugai taip pat tie patys). Man buvo labai sunku, pati nesuprantu kodėl, nemiegojau dvi paras, gėriau alkoholį, rūkiau. Gailėjau savęs. Dabar jau pagerėjo, tačiau jaučiu tuštumą.
Galbūt dar reikėtų paminėti visas intrigas, tačiau jų per daug, kad būtų įmanoma visas išvardyti. Esmė tame, kad čia pasitikėti negalima niekuo, kaip patirtis sako, net savimi. Taigi norėčiau paklausti, ką daryti? Ne dėl studijų, nes kursą pasikeičiau, viskas gerai. Ne dėl darbo, nes jį taip pat turiu, nors ir nepastovų, ieškau pastovaus. Ne dėl tėvų, nes su jais viskas gerai. Bet dėl to vaikino. Nenoriu jam rašyti, na, kaip, noriu, bet negaliu, man neleidžia savigarba. O kadangi jis lygiai toks kaip aš, žinau, kad taip pat neparašys. Manau, kad vienintelė išeitis būtų bandyti jį pamiršti, bet tai taip sunku... Taip pat, beveik nebevalgau, nes nenoriu priaugti svorio, nors jau nemažai numečiau. Man baisu, kad žmonės žiūri į mane ir mane teisia, galvoja, jog esu stora karvė, o kai sako priešingai, manau, kad meluoja...

Iš tiesų man labai keista, kad aš, žmogus su tiek problemų, sugebėjau tiek daug pasiekti. Iš dalies netgi didžiuojuosi savimi, tačiau man vis negana, vis manau, kad galiu ir turiu viską daryti geriau, atrodyti geriau ir t.t.
 
Ačiū už atsakymą, K.

Laba diena K., skaitant Jūsų laišką iškyla daug klausimų. Jei klausiate tik apie tai, ką daryti su vaikinu (rašyti jam ar bandyti pamiršti), kam Jums pasakoti visą priešistorę? Nevisai aišku ar Jums dabar 19 metų? Jei taip dar esate labai jauna ir nieko keisto, jei dar vis neturite širdies draugo.