Apsidairę aplinkui nesunkiai įsitikiname, kad augimas yra visoms gyvoms būtybėms būdingas procesas. Tiek gėlė, tiek medis, tiek padangėje sklandantis paukštis nuolat keičiasi: auga, bręsta, neša vaisių, paskui pradeda nykti ir miršta. Ir mes, žmonės, ne tik kažkokie būname, bet ir kiekvieną akimirką kažkokie tampame...

Nuo visų gyvų būtybių skiriamės tuo, jog galime rinktis, kuo tampame: nors negalime pakeisti savo fizinės konstitucijos, lyties, biologinio amžiaus ir daugelio kitų duotybių, renkamės, kuo tampame kaip asmenys, taip pat – kiek norime augti dvasiškai.

Vienas žinomiausių būdų augti yra savo gilių troškimų įkūnijimas veikiant, kas mums atrodo prasminga: realizuojant save darbe, rūpinantis šeima, tarnaujant žmonėms.

Kitas būdas augti kasdienybėje yra žadinti savo dvasią vis naujomis kūrybinėmis versmėmis: tiek džiaugiantis kūrinijos grožiu, menu, literatūra, muzika, tiek puoselėjant savo vidinius kūrybingumo šaltinius: skoningai puošiant savo namus, fotografuojant, kas mums gražu, kuriant naujus patiekalus ir panašiai. Kūryba mums nuolat primena, kad esame ne vieni, kad turime ryšį su pasauliu, su kitais žmonėmis.

Vis dėlto savirealizacija irgi gali tapti rutina, patogiu gyvenimo būdu. Tuomet mūsų dvasia ima tarsi snūduriuoti, mūsų vidinis augimas palengva ima slopti ir netgi virsti regresu. Tai vaizdingai aprašo S. Johnsonas apsakyme „Kas paėmė mano sūrį?“ Jame pasakojama apie du žmogelius, kurie, gyvenimo labirinte suradę dideles saugyklas sūrio (simbolizuojančio komfortą), juo mėgaujasi, atsipalaiduoja, visai liaujasi tyrinėti labirintą, praranda budrumą ir nepastebi, kaip to sūrio atsargos mažėja. Pasibaigus sūriui, vienas jų ilgą laiką negali tuo patikėti ir netgi neigia tikrovę (kaip tas sūris galėjo dingti?); jį išgelbsti tik jo bičiulis, jis pripažįsta šį sukrėtimą ir leidžiasi gyvenimo labirintu ieškoti naujo sūrio.