Minėtame filme savo mąstymą vergams keisti trukdo ne kas kita, o jų tingumas.

Tas pats tingumas stabdo ir visą vidinį augimą, nes mūsų inertiškoji asmenybės dalis linkusi priešintis viskam, kas nauja ir nepažįstama, ir atidėlioti svarbius vidinius pokyčius ateičiai. Dažnai tai susiję su kančios baime. Tačiau jei sutiksime su mūsų filosofu J. Girniumi, „kančia – mūsų visų dalia; jos šešėlis gaubia visą mūsąjį laimės ieškojimą“. Mat kančia kyla iš įtampos, „kas aš paprastai esu kasdieniniame gyvenime ir to, kuo aš norėčiau ir turėčiau būti mano auštaisiais akimirksniais“. Taigi ji yra „ta kaina, kurią mes turime mokėti už mūsų žmogiškąją tobulybę...“

Pasak logoterapijos pradininkoV. Franklio, „pasitaiko aplinkybių, kai žmogus tegali išsipildyti iš tikrųjų kentėdamas“, todėl kartais svarbiau padėti žmogui tapti sugebančiam kentėti, t. y., tapti labiau žmogiškam.

Nors psichoterapija negali išlaisvinti nuo neišvengiamo kentėjimo, ji neretai padeda išsilaisvinti nuo kentėjimo baimės. Kaip yra pasakęs garsus psichiatras K. G Jungas, psichoterapijos tikslas nėra padaryti klientą laimingą, bet aprūpinti jį atsparumu ir filosofine kantrybe, kad jis pajėgtų atlaikyti jam tenkančius kentėjimus.

Tuo tikslu kartais būtina atgręžti žmogų į tiesą ir padėti išsivaduoti iš painių saviapgaulės pinklių, trukdančių įžengti į savo žmogiškumo pilnatvę. Kito gyvo žmogaus palaikymas ir drąsinimas psichoterapijoje leidžia su tapti sau priimtinam, save statydinti, o akistata su savo sąžine sukuria būtiną augimui įtampą tarp to, kokie esame, ir to, kokie trokštame tapti. Visa tai prisideda prie mūsų tapsmo tuo, kuo mums skirta tapti, ir ne kažkuo kitu, bet tikruoju savimi.