Reabilitacija po insulto: žingsniai, kaip sugrįžti į vėžes

Reabilitacija po insulto: žingsniai, kaip sugrįžti į vėžes
@ Shutterstock

Išgyventi insultą – tik pusė darbo... Po jo reikia ir atsitiesti, kiek tai yra įmanoma. Insultą patyrusiems pacientams būtina gydytojo reabilitologo, šeimos gydytojo, neurologo, psichologo, socialinio darbuotojo ir kitų specialistų priežiūra, taip pat – artimųjų globa. Tik bendromis jų visų pastangomis galima padėti nukentėjusiesiems iki galo ar bent iš dalies atnaujinti sutrikusias funkcijas, socialinį aktyvumą, priartinti gyvenimo kokybę prie anksčiau buvusios.

Gyvenimas po insulto

Periodą po insulto sąlyginai galima suskirstyti į keturis laikotarpius: ūminę fazę (iki 3 savaičių), ankstyvąjį laikotarpį (iki 6 mėnesių), vėlyvąjį laikotarpį (iki metų) ir liekamųjų simptomų laikotarpį (daugiau kaip 1 metai).

Idealiu atveju reabilitacija turėtų prasidėti dar intensyviosios terapijos skyriuje. Norint išvengti nejudrumo sukeltų komplikacijų pacientas skatinamas judėti, kai tik stabilizuojasi jo būklė. Ankstyva reabilitacijos pradžia siejama su visišku ir greitesniu sutrikusių funkcijų atsinaujinimu.

Jeigu žmogų ištiko insultas, grįžti į vėžes jam turėtų padėti keli savo sričių specialistai: neurologas, logopedas, fizioterapeutas, kineziterapeutas. Sutrikimui nugalėti pasitelkiami iš karto keli metodai (įskaitant elektrostimuliaciją, darbo terapiją, medikamentinį gydymą ir kt.). Kartais prireikia ir psichoterapeuto pagalbos, nes dauguma tokių ligoninėje atsidūrusių žmonių puola į gilią depresiją.

Sėkmės sąlygos

Labai svarbios sėkmės sąlygos – atkaklumas ir veiksmų tęstinumas. Kad ir kaip sunku būtų nukentėjusiajam ir jo artimiesiems, poilsio dienų bandant pacientą pastatyti ant kojų būti neturi. Net jeigu ir ims atrodyti, kad reikalai pradėjo klostytis puikiai, nutraukti užsiėmimus yra didelė klaida.

Ilgas ir sudėtingas reabilitacijos kelias

Pirmaisiais metais po insulto, o ypač 3–4 mėnesį, ateina periodas, kai pažeistos nukentėjusiojo smegenys intensyviai atsistato. Po to procesas tampa daug lėtesnis ir sudėtingesnis, todėl negalima prarasti nė dienos. Jau pirmosiomis ligos dienomis gydytojas liepia nukentėjusiajam daryt pasyvią mankštą (po 3–4 kartus per dieną). Rankos ir kojos maždaug dviems valandoms per dieną padedamos taip, kad raumenys, kurių tonusas padidėjęs, būtų įtempti.

Maždaug antrą ar trečią savaitę paprastai seka aktyvūs pratimai, pavyzdžiui: gulint ant nugaros arba sveikojo šono pacientas sulenkia ir ištiesia rankas bei kojas, atlieka jomis sukamuosius judesius ir panašiai.

Jeigu bendra paciento būklė leidžia, reikia kaip galima anksčiau pradėti mokytis vaikščioti. Galima padėti ligoniui, gulinčiam ant nugaros, judinti kojas taip, kad pėdos slidinėtų lova. Bėgant laikui, žmogus tai galės padaryti pats. Pratimų sudėtingumas ir intensyvumas vis didėja, tačiau kiekvieną judesį turi patvirtinti gydytojas, patiems eksperimentuoti negalima. Kai kurie pratimai esant padidėjusiai rankų ir kojų raumenų įtampai netgi draudžiami (pavyzdžiui, guminio kamuoliuko gniaužymas tokiu atveju tik sustiprins spazmus).

Grįžti į senas vėžes labai padeda masažas. Iš pradžių jis trunka po 5–7 minutes, o toliau – iki pusvalandžio. Jeigu raumenų tonusas normalus arba sumažėjęs, judesiai intensyvesni, ir atvirkščiai.

Baigiantis trečiai savaitei, o kartais ir anksčiau, leidžiama taikyti akupunktūrą, fizioterapiją, maudytis šiltose gydomosiose voniose. Daugeliui ligonių padeda aromaterapija ir hirudoterapija.

Kai tik pacientas ima judinti rankų pirštus, reikia stiprinti smulkiosios motorikos įgūdžius: liepti sudėlioti vaikiškas kaladėles, statyti piramides, ką nors lipinti, mokyti užsisegti ir atsisegti sagas, dėlioti dėliones arba tiesiog sukioti tarp pirštų pieštuką. Insultas neretai prislopina taktilinius pojūčius, tad ligoniams, kaip ir vaikams, reikia duoti pačiupinėti įvairius paviršius: minkštus, šiurkščius, duriančius ir panašiai.

Neretai nutinka taip, kad po insulto žmonės praranda skaitymo ir rašymo įgūdžius. Artimiesiems teks įdėti daug pastangų, kad šie įgūdžiai sugrįžtų. Gali tekti pradėti nuo abėcėlės ir pagaliukų skaičiavimo. Taip pat reikėtų kaip galima anksčiau pradėti lankytis pas logopedą ir daryti tai bent 1–3 kartus per savaitę. Visa tai padės greičiau atsikurti nervų sistemai ir pagerinti nukentėjusiojo gyvenimo kokybę.

Reabilitacija – tai ir darbas su artimaisiais

Insultą patyrusio žmogaus reabilitacija – tai ne tik paciento mokymas apsitarnauti. Ji apima ir šeimos narių rengimą tinkamai pasirūpinti ligoniu. Idealiu atveju artimiesiems reikėtų suplanuoti kiekvieną dieną, pasistengti, kad būtiniausius daiktus pacientas nesunkiai pasiektų pats, jeigu reikia – paciento patogumui perstatyti baldus. Kartu su sergančiuoju aptarkite visus iškylančius sunkumus, pasakokite jam, kas vyksta aplinkui.


Pagal galimybes leiskite ligoniui išlikti savarankiškam, padėkite prisitaikyti prie naujų sąlygų, skatinkite jo pasitikėjimą savo jėgomis. Labai svarbu, kad insultą patyręs žmogus jaustųsi šeimoje reikalingas, gerbiamas ir mylimas. Tinkamai gydomas ir teigiamai nusiteikęs jis per trumpą laiką invalido vežimėlį gali pakeisti vaikštyne, šią – lazda, o vėliau pradėti vaikščioti ir savarankiškai, be papildomos atramos.

Komentarai (1)

Veronika 2022-07-07 11:56
Žmogus priš insulta turėjo proto negalia.Ar jo reb.mankšta skiriasi nuo kitų buvusių sveikų žmonių.

Ar žinote, kad...

Lietuvoje iš tūkstančio gyventojų nuo gripo pasiskiepija vidutiniškai 30 asmenų, Latvijoje - 65, Estijoje – 52 asmenys. Tuo tarpu JAV tūkstančiui gyventojų tenka net 250 pasiskiepijusių, Europoje vidutiniškai – 177.

Kitas faktas