Istorinis aspektas

„Istorikai turbūt galėtų atsakyti į klausimą, kuris kokosų aliejaus gamybos būdas yra seniausias, autentiškiausias. Kokosų palmės dera kiaurus metus, tad vargu ar prieš tūkstančius metų saliečiai jautė būtinybę kaupti džiovintus kokosų riešutus aliejui išgauti. Paties aliejaus kaip produkto poreikio netgi nebuvo. Panašu, kad kopros aliejų pietiečiai išmoko gaminti iš šiauriečių. Kokosų riešutų rinkimas ir džiovinimas, t. y. kopros gamyba, greičiausiai atsirado sulig šiaurės kraštų pramonės ir kolonijų vystymusi, kuomet labai išaugo riebalų poreikis techninėms reikmėms – apšvietimui, kurui ir pan. Prekybos agentai ir pasiuntiniai laivais naršė vandenynus ir ieškojo pigių riebalų šaltinių. Koprą iš pietiečių jie gaudavo kone dykai. Pietų jūrų salų gyventojams taip buvo patogiausia ir lengviausia sukaupti ir parduoti/atiduoti/mainyti didesnius riešutų kiekius. Be to, išdžiūvusi žaliava lengvesnė, – gali parsiplukdyti daugiau ir pigiau. Kopros aliejų spausdavo (ir tebespaudžia) jau čia vietoje – Anglijos, Olandijos, Jungtinių valstijų fabrikuose. Vystantis kolonijoms, aliejaus spaudimo „mados“ ir pažangios, kaip manyta, technologijos buvo introdukuotos ir pietų kraštuose, išstumdamos senus gerus vietinius tradicinius metodus. Aišku, tos gamybos mados ir tradicijų gajumas įvairiuose pasaulio kampeliuose skiriasi“, – pasakojo „Kvapų namų“ gamybos vadovė.

Be to, nepamirškime, kad kalbame nebe apie techninį aliejų, o apie sveikatinimo priemonę, tad kokybės klausimas čia svarbiausias. Pokyčių turėtų įnešti ir nuodugnesni aliejų sudėties tyrinėjimai, ir be abejo, mūsų – vartotojų poreikiai bei „spaudimas“ gamintojams ir tiekėjams.