Iš ko kilęs šalavijo pavadinimas? Kokios jo naudingosios savybės? Kaip išsirinkti, kokiomis sąlygomis laikyti ir kaip jį paruošti?

Šios žolės pavadinimas kildinamas iš lotyniško žodžio salvare, t.y. “būti sveikam”. Pasaulyje egzistuoja 900 šalavijo rūšių, tarp kurių yra ir turinčių gydomųjų savybių. Tačiau daugeliu atveju ši žolė naudojama kaip prieskonis.

Šalavijo sudėtyje yra daug eterinių aliejų, bioflavonoidų, stiprinančių ląstelių sieneles, dezinfekuojančių medžiagų - fitoncidų. Iš šalavijų išgaunamas tonizuojantis kamparas. Ši medžiaga stimuliujančiai veikia širdį, tačiau paskutiniu metu vaistai kamparo pagrindu praktiškai nebevartojami: paaiškėjo, kad kamparas turi šalutinį poveikį.  

Šalavijo sudėtyje yra rauginių medžiagų, kartumynų, flafonoidų, vitaminų, organinių rūgščių, fitoncidų. Perteklinis laisvųjų radikalų kiekis žmogaus organizme sukelia chroninius uždegimus, todėl šalavijas rekomenduojamas tiems pacientams, kurie chroniškai serga reumatiniu artritu, bronchine astma ir ateroskleroze.

Pagal bioflavonoidų kiekį šalaviją pelnytai galima kelti ant garbingiausios pakylos:

Šalavijas 23 mg
Rozmarinas 19 mg
Medetkos 13 mg

Be to, šalavijas gerina atmintį. Jo šaknyje randamos medžiagos naudojamos Alzhaimerio ligos gydymui.

Kaip išsirinkti

• Šalaviją geriausia pirkti šviežią. Pažiūrėkite, kada šalavijas buvo nuskintas. Jo laikymo terminas – ne ilgiau 3-jų parų. Šviežio šalavijo lapai turi būti tamsiai žalios spalvos; ant jų neturi būti geltonų ar tamsių dėmių.
• Sudžiovinta žolė turi būti laikoma hermetiškoje pakuotėje. Kitaip į šalaviją įsigers drėgmė ir jis praras savo gerąsias savybes.